Sveikatos vėl nėra. Visapusiškai. Vienas žandas užtinęs, širdelė kalatoja…
Už žandą „dėkinga“ esu „Implantologijos centro“ chirurgui Mindaugui. Kankina jis mane ir kankina. Bet kada, jei ne dabar? Kai pagaliau nuims tas kabes (kartais jau net prarandu viltį, kad tai apskritai kada įvyks) – šypsosiuos visiems iš eilės: jaunam, senam, kreivam…
O širdelė, vargšė kalatoja, nes vakar mūsų Nagliukui sukako 24. Kai pradėjo savo vargus Lapės koncerne, visai piemenėlis dar buvo… Atvažiuoja su mašina prie mano laiptinės, įlipa ponia, pavara, gaziukas, taukšt su bamperiu į šaligatvio kraštą: „oi, bl**, aš ryžas!”. “Graži tavo darbo pradžia“, sakau ir perbraukiu pirštukais savo ryžas kasas. Kažkaip supratau, kad būti ryžam jam ne lygis. Bet štai vis dar tęsiasi ta mūsų draugystė. Ir, turiu pasakyti, kad būtent tie mano jauni bičiuliai yra pagrindinė priežastis, kad aš niekaip, nu niekaip dar nesijaučiu 34, katrie man stuktelėjo praėjusį sekmadienį. Todėl eteryje nepasirodė „Sekmadienio skaitiniai“. Ir gimtadienis, ir sezono uždarymas – tų įvykių tiek… O metai… Metai yra tik skaičius. Netikit?
Nežarstau rieškutėmis milijonų. Neužgyvenau pilių. Bet, dievai, dievai, kiek sutikau įdomių žmonių! O kiek dar sutiksiu… Laukia neperskaitytos knygos, nenukeliautos dar kelionės, nuotykiai… Per „Verslios Lietuvos“ organizuojamus renginius jaunimui sakau: jūs visi galit būti tuo, kuo norit būti. Tikiuosi, pabudinu bent vieną iš tų susirinkusių. Nes iš tiesų mes visi galim būti tuo, kuo norim būti. Ir tik savo svajonių gyvenimą verta gyventi. Kitokiam variantui tiesiog nėra laiko…
Tik tiek šiandien išgaliu parašyti. Ištvėriau stebuklo būdu darbinę kelionę į Kauną, bet dabar jau tikrai viskas, bėgu į lovytę, pradėjau tokį visai įdomų romaną skaityti… Tikiuosi, atsikėlusi jau nebūsiu pūstažandė ir visom jėgom kibsiu į pasiruošimo kitam sezonui darbus. Jūs net neįsivaizduojat, kas vyksta su ateinančia vasara, kokia tai tuokimosi psichozė…
Lapė