Sveiki gyvi. Tai kaip jums ta pirma žiemos dienelė su žaibais ir griausmais? Man tai ką, išsirašiau sau namų režimą ir ilsiuosi. Šiaip ne taip išsiruošiau iki parduotuvės nusipirkti maisto produktų ir pasigaminau vištieną su kariu. Nu, baisiau dar reikia sugebėti! Blogai man sekasi virtuvėje ir nieko čia nepadarysi.
Kas gero, kas blogo įvyko per savaitę? Melejonas reikalų:)
Ketvirtadienį su Aurelija, Liutauru ir Raimiu keliavom į „Moterys meluoja geriau. Kristina” išankstinę premjerą. Buvo laikai, kai dar nebuvau atsisakiusi TV ir valandas su tik gimusiu Vytuku skaičiuodavom ne pagal laikrodį, pagal serialus. Dabar jau nebeatsimenu, kuo prasidėdavo diena, bet „Moterys meluoja geriau” tikrai būdavo įtrauktas į žiūrimų sąrašiuką, o užmigdavom visada su „CSI kriminalistais”… Va, ką daro nėštumai ir pan.:) Dabar labai knietėjo pasižiūrėti, kaip visa tai išaugo į filmą ir… mažumėlę nusivyliau. Nors gal ne. Visos iniciatyvos yra sveikintinos, jei jos nesusijusios su blogais ketinimais. Ir buvo keletas vietų, kai tikrai buvo juokinga, ypač, kai bičiulė Aušra Štukytė, paragavusi nemenką kiekį degtinukės, maudosi su Kostia ežere ir juos užklumpa Galina, ar koks ten jos vardas… Bet visa kita… Nemotyvuotų scenų apstu; ištęstų epizodų taip pat; visa istorija tokia fragmentuota, kad neįmanoma; Marijono vaidyba yra labai, labai bloga, nepaisant to, kad tikrai būdama jaunesnė, jaučiu, bent kelias minutes tikrai svajojau vaikščioti po Vilnių susikibus su juo už rankų, pvz., kai „Bix’uose” dirbdama už baro pati paleisdavau „Kalėdas” (šią savaitę pasirodžiusi eteriuose daina, net po autoriaus paaiškinimo nepasidaro vertingesnė. O meilės jo dainoje apie žuvį šimtą metų daugiau, nei šitame banalokame tekste apie baltas sienas), dirbtinai vaidina vyras, net nesmagu žiūrėti; nesveikai nereikalingas Mariaus Čižausko vaidinamas personažas, bet, kas ten žino, gal jis turės kažką rimčiau suvaidinti kitose filmo dalyse, nes pavadinimo antra dalis lyg ir prognozuoja, kad kiti veikėjai sulauks irgi savo šlovės valandos; Rudokas, nors ir sugautas ankstesnėje scenoje, visgi vėl atsiranda vėlesnėje scenoje ir vožia Editai per galvą su knyga – kaip čia taip įvyko?; dangus su atsirandančiais grįžulo ratais už Marijono ir Editos nugarų pokalbio su buteliu prie ežeru scenoje, sakyčiau, galėtų būti priskiriamas prie tų linksmųjų filmo dalių, nes jis tiksliai gali lygiuotis į visų tų parodijų „Pats baisiausias filmas”, „Išbadėjusių žaidynės” ir pan. režisierių naudojamas menines priemones; akivaizdžias reklamas aš atleidžių kūrėjams, pastatyti filmą Lietuvėlėje nėra taip jau pigu ir paprasta. Žodžiu, aš žiauriai esu dėkinga už kvietimą, tikrai labai norėjau pamatyti filmą, visada laukiu lietuviškų premjerų, bet negalėjau patylėti. Jei bilietas į šitą filmą kainuos daugiau nei 20 Lt – neikit. Jaučiu, daugiau kvietimų nebegausiu:) Atsiprašau. Užtat Norkutė tikrai buvo nuostabi, gaila, kad jai ne taip stipriai leido pasireikšti. Ir Štukytė. Nerealiai gerai su savo vaidmeniu susitvarkė Giedrius Drukteinis. Tikrai. Ai, žinot, kas man dar kėlė nusistebėjimą? Į išankstinę premjerą sukviesti visi vieni kitus pažįstantys žmonės. O gėlių bičiulei, vaidinusiai filme, atnešiau tik aš. Vienui viena visoje salėje buvau su gėlėmis. Taigi čia šventė! Ar mes premjeras turim kiekvieną savaitgalį? Tai va.
O šeštadienį išleidom Laurą už Sigito. Sigitas mano draugas, tai pridėjau prie šito išleidimo mažą pirštelį, bet tikrai labai mažą, tik šiektiekiuką. Kodėl tada čia rašau? Sutarėm su jais, kad šimtą kartų bus prasmingiau, jei vietoj gėlių žmonės atneš prie Santuokų rūmų ką nors, kuo galima bus pasidalinti su mažiau laimingais. Pagalvoję jie kvietimuose parašė, kad bus laimingi, jei vietoj gėlių gaus maistelio šuniukams ir kačiukams, kuris dar vestuvių dieną iškeliaus pas beglobius padarėlius. Nu, ir aš galvą dedu, kad jie taip užsidirbo bent 14 karmos taškų, nes visas surinktas turtas pasiekė Vilniaus rajone gyvenančios savanorės pensininkės Rožanos namus, kur ji rūpinasi net 9 priglaustom katėm ir 5 šuniukais, vienas kurių vis dar bijo kitų žmonių, matyt, buvo luptas nesigailint, vienas nemato ir negirdi, katės siaučia po namus, išskyrus vieną, kuriai, anot šeimininkės jau 16 metų. Bet ne tame esmė, draugai. Jūs neįsivaizduojat, kaip gera yra duoti. Ypač tokią dieną. Apsidairykit aplinkui, aš garantuoju, tikrai rasit kam padėti, o svečiams nebus didelės problemos vietoj krūmo rožių atnešti jums kažką konkretaus. Jei nesugalvosit nieko – parašykit, aš tai jau tikrai sumąstysiu.
Ir tada po šitos išvykos dar spėjau su Nagliu vakar į Opus Ore projekto vienerių metų gimtadienį užsukti. Žiauriai daug geros muzikos, išskyrus MC Mesiją. Aš to aritmiško, tipo, repo negaliu klausyti. Nu negaliu ir tiek. Bet čia gal skonio reikalas. Labiausiai nustebino „Colors of Bubbles”, nebuvau jų gyvai girdėjusi. http://www.youtube.com/watch?v=Wqsvx9YRYmA Tikrai pasistengsiu nukakti į jų koncertą, kur jis bebūtų. Tada superbiški buvo „Garbanotas bosistas” http://www.youtube.com/watch?v=Ea-FR5IxNTo ir „Keymono”. Aišku, visi kiti irgi buvo žiauriai, žiauriai geri, bet tas gerumas jau net ir nebestebino:) Žodžiu, talentingi jauni meninykai gelbėja Lietuvos muzikinį pasaulį. Scenografija, apšvietimas – puikuminiai. Šiek tiek nervino ilgos pauzės kol keisdavosi atlikėjai, bet čia jau nieko nepadarysi, kai jų tokia daugybė ir visi su savo techniniais skirtumais.
Kitą savaitę keliausi antrą kartą į naujo Jazzu ir Leono Somovo albumo pristatymą Šiauliuose. Jau buvau Vilniuje, bet anas paliko man labai gerą įspūdį. Kas dar nebuvo – rekomenduoju nueiti tikrai. O šeštadienį pasimatysim gal „Anties” koncerte „Lofte”. Hm, beveik gyvenu ten jau:) Ir tas nėra blogai. Dar būtinai pasižiūrėsiu, ką pristatys Ašra Haglund ketvirtadienį, nes verkiant reikia naujos didelės rankinės. O jė, kitą savaitę vėl nemenkai reikaliukų:)
Geros ateinančios savaitės visiems. Ir įdomaus sekmadienio vakaro. Aš einu gerti dilgėlių arbatos su bandele:)
Lapė