Norėčiau, kad visi mokėtų jausti iki galo. Labiausiai meilę. Net jei ji be atsako. Įklimpti kaip į smalą. O neprakalbinta – ar tai meilė?
Atsimenu kažkada, man atrodo, su drauge Simona (drauge, pasiilgau tavęs labai), su kuria visada mokėdavom tinkamai ragauti gyvenimą, jau kalbėjau apie elektrą, kai atrodo, kad tarp dviejų žmonių esantis oras natūraliai virpa ir tai jaučia fiziškai net pašaliniai žmonės, esantys toje pačioje patalpoje. Apie magnetizmą, fluidus ir kitus panašius dalykus, kuriems nepasipriešinsi. Kai pamačius subjektą pakerta kojas ir trumpam prarandi kalbos dovaną arba lemeni kokias nors nesąmones. Absoliučias nesąmones:DDD Dabar aš susitikusi tik šypsausi ir užsidengiu delnais veidą, nes su tuo kovoti beviltiška… Ir šiek tiek noriu pasislėpti savo naujoje kepuraitėje, nes tai kvaila ir nevaldoma.
Pasislėpti, nes visada pasiduodu. Nesakau balsu, kad pasidaviau, bet, jaučiu, tai ir be garsinio pasisakymo matosi. Šiaip ar taip visos emocijos turi būti gilios, tikros ir banguojančios. Liūdesys. Toks ilgas. Iki pat dubens kaulų. Jo nelabai laukiu. Kaip sako Zala viename įraše: „Reikia stengtis to išvengti, bet vistiek neišvengsi”:) Ir jei niekada nebuvai atsidūręs tokiam elektros lauke, žmogau, apgailestauju, bijau, kad šiek tiek gerumo tau liko neatrasta. Bet niekada nėra vėlu tai patirti. Pasiklausom: http://www.youtube.com/watch?v=jJ6-VuAMh7U Aš kartais galvoju, kad tokią būseną susikuriu specialiai:) Išsigalvoju. Bet man gi galima, aš užaugusi būsiu rašytoja;)
Žmonės klausia, kur dingo mano rašiniai. Jie archyvuojami mano sudėtinguose smegenų vingiuose. Bėda tik, kad neužrašyti jie taip iš ten ir neišlenda. O įvykių tiek, kad niekaip ir nespėsi visko išrašyti. Vis dar ieškom liepos 20 ir 27 d. fotografų, tada rudų medžiaginių servetėlių, darom nespėdami kvietimų krūvas, ieškom didelės sodybos prie Druskininkų, dailaus senoviško kabrioleto. Šiek tiek ramybės ieškau, kad galėčiau save susirinkti. Sakiau, kad parašysiu daugiau apie kvietimus, ale, kad koncentruotam žodžiui neturiu jėgų. Tai gal bent pasidairom.
Laura iš Supermenų sakė, kad žino, kur Lietuvoje daro įspaudus. Brangu, bet taip gražu. Jei kas darot Vilniuje – atsiliepkit.
Šituos su DU ABU padarėm patys.
Čia irgi DU ABU ir Mirandos bendras produktas „Lapės vestuvėms”. Tik nesakykit, kad nedailiai:)
Šitie tai iš viso nerealūs. Nuotaka Viktorija parašė, kad tikrai būtų tokių norėjusi, bet čia kokiai kitai progai padarysim, nes jų kvietimai jau pakeliui pas svetelius.
Neįsivaizduojat, kiek parodų aplankiau per tą laiką, kol nerašiau. Nuo šiol vėl bandysiu tai daryti periodiškai. Vakar bandžiau nusisukti sprandą su savo aitvaru ant Galvės ežero. Ir man beveik pavyko. Lygiai dvi valandas bijojau kelti tą daiktą, o paskui buvau priversta ir viskas baigėsi laimingai. Taip pat renkam mergaičių sportininkių grupę kikbokso treniruotėms. Nepatikėsit, kaip smagu būna pasimušti. Tai, jei susidomėjote – rašykit.
Lapė
P.S. Aš Jums pažadu: kitą savaitę čia ateis pavasaris.