Aistė šiandien iš rytuko prašo daugiau optimizmo. Ieškau kišenėse, internete – nerandu jo pilnų rieškučių nors tu ką. Suvargau beieškodama ir vyrukų pirmadieniui. Gal man tiesiog ne vyrukų diena šiandien… Žiūriu tas visas nuotraukas ir matau mėsą, paserviruotą su visais priedais ir konservantais. Ir negaliu ilgai žiūrėti, nes darosi bloga.
Penktadienį visai netikėtai skirtingose miesto lokacijose sugebėjau šnektelt net su dviem vyryčiais, kurie kaip tik atidarinėja viešo maitinimo įstaigas. Nu, man patinka, kad žmonės svajoja, eina į priekį, daro kažką, ko anksčiau niekada nedarė, rizikuoja arba nelabai, kuria, laužo stereotipus, dirba nuoširdžiai, generuoja idėjas. Štai tose viešo maitinimo įstaigose lai ir lieka mėsytė, vartojama viešai, kad ir visai neriebi, gardi, kurios paragavus norisi ir norisi dar, nes aš šią savaitę pradedu šūkiu: mėsai – ne! Ir balsuoju už drąsą, intelektą, veiksmą ir darbą. O, bože, kas per perversmai gali įvykti po ilgo penktadienio…
Abi nuotraukos: Graeme Mitchell
Lapė