Po paskutinių vestuvių vis dar skraidau padebesiuose. Sėdėjom sekmadienį viešbutėlyje, kuriame buvo apsistoję jaunieji ir maloniai šnekučiavomės. Philip sakė, kad man reikėtų parašyti knygą apie visus vestuvinius nuotykius ir, dievai mato, aš tikrai vieną dieną tai padarysiu. O pradėsiu nuo šių pačių jaunųjų žiedų dingimo istorijos prieš pat santuokos pradžią:DDD Dabar jau juokinga, tada buvo nelabai. Vienas iš draugų jau buvo beskolinąs saviškį, bet viskas išsisprendė laimingai. O kaip? Parašysiu knygoje:)
O šiandien noriu papasakoti apie vieną didžiausių savo praėjusio sezono iššūkių. Rasa ir Dainius norėjo visiškai tradicinių (reikėtų gal plačiau paaiškinti šią sąvoką, bet, tikiuosi, suprantat, apie ką aš) vestuvių. Taip. Ir jie atėjo pas mane. Kaip? Neklauskit, pati nežinau. Mano santykis su tokiomis šventėmis yra keblus, bet aš niekada neatsisakau žmonėms padėti. Taip man pavyko gal trečią kartą gyvenime sudalyvauti šventėje su tradiciniais vestuviniais muzikantais, dideliu pulku, lėlės vystymu… Nu, bet, ir, o ką? Nuotykis yra nuotykis:)
Jei reikėtų vėl planuoti šią šventę, bandyčiau įkalbėti važiuoti visus prie jūros, nes, kai vestuvių dieną Rasai paleidom visada surištas kasas – kambarys prisipildė pasakiškų, raudonų garbanų… Ilgio kaip nuo čia iki pasaulio krašto… Taip ir matau tuos plaukus, kedenamus pajūrio vėjo… Lyg raudonplaukės undinėlės…
O kaip pavyko mums tuokart, leiskite, papasakosiu Rūtos Rylaitės nuotraukomis.
Kada nors, tikiuosi, pavyks šioje sodyboje surengti šventę lauke, ant pievelės, bet tuokart, menu, visoje Lietuvoje lijo visą dieną, o pas mus krapnoti pradėjo tik vakare, tad plano – vakarienė po atviru dangumi – teko atsisakyti. Tokį planą turiu šiam savaitgaliui ir paslapčia, tyliai meldžiu gero oro.
Šaunios savaitės visiems.
Lapė