Mergaičių penktadienis. Mamos

Sekmadienį sėdėsiu lėktuve ir neturėsiu progos pasisakyti šita tema. O kažkaip norisi. Artėjant Motinos dienai sulaukiau bent keletos pasiūlymų dalyvauti mamiškuose projektuose, pakalbinimų šita tema, net fotosesijų. Iš pradžių lyg ir laužiausi, nesijaučiau atitinkanti kalbančios apie mamos-dukros santykius standartų, bet ką čia slėpt ir bandyti savo gyvenimą pritempti prie kažkokio televizinio, reklaminio šablono.

Tiesą pasakius, mes su mama esam iš skirtingų planetų. Gal skriejam ta pačia orbita, rektarčiais šiek tiek priartėjam, bet iš esmės esam savarankiškos kosmonautės. Neatsimenu, kad kas vaikystėje mane namuose apkabintų, myluotų, glaustų ir kažkaip kitaip čiučiuotų. Kai Vytukas buvo dar visai mažuliukas ir man atrodė, kad galėčiau jį bučiuoti per amžius, mano mama, atvykusi į svečius, sakydavo: „nesuvalgyk to vaiko“. Ir nesuprasi, kodėl taip. Nes, tarkim, iš vaikystės kuo šilčiausiomis spalvomis atsimenu į elektros stulpus su geležiniais batais lipdavusį ir telefonus taisiusį senelį, nevaldžiusį dviejų dešinės rankos pirštų, bei kuo smulkiausiai, iki nematomumo man pjaustydavusį lašinukus ir svogūnų laiškus, vėliau juos serviruodavusį ant juodos duonos. Ant tų riekių Pamituvy ir užaugau. Senelio vardas buvo Vytautas. Vytukui jis irgi būtų patikęs.

Močiutė sakydavo, kad aš suėdžiau jos sveikatą. Bet iš tikrųjų glausdavo mane prie savo didelės, riebios krūtinės kiekvienai progai pasitaikius ir dar mokyklos nelankiusią išmokė visų poterių. Gulėdavom abi pūkiniuose pataluose prie pečiaus, langai aprasoję, kad tik žieminis dangus matosi, nuos sieninio kilimo žvelgia į mane taurieji elniai… Skanesnės pupienės nei močiutės nesu valgiusi.

O mama nemokėjo gaminti. Trylikos jau pati kepdavau savo Naujamiesčio butelyje bulves ant vandens ir stipriai galvos nebesukdavau. Pažymių knygeles pasirašinėdavau pati, bet niekam nuo to blogiau nebuvo – pakenčiamai lankiau pamokas, o mokiausi tikrai visai neblogai.

Atsimenu, mama rašydavo ir kartais, kai būdavo svečių iš Kauno, skaitydavo savo poeziją. Turėjo daug daugiau paslapčių nei vaikas gali suprasti. Krūvelę jų, perrištų kaspinėliu ir prirašytų nepažįstamu raštu vokuose, radau pianine, atidariusi medinį dangtį. O vienoje iš spintų radau mamos vestuvinę suknelę. Vestuvinėse nuotraukose ji atrodė nuostabiai – liekna, jauna, graži, pasitempusi, dvi garbanos prie skruostų, nuometas, kažkokios pavytusios gėlės rankose, drąsus žvilgsnis. Vėliau, kai klausdavau, kodėl, atsakydavo, kad tekėjo, nes labai norėjo išsikraustyti iš tėvų namų, norėjo moteris laisvės. Iš to noro turiu dabar brolį ir sesę. Ir vestuvinę suknelę. Dar laisvę ir ambicijas, savarankiškumą ir sveiką darboholizmą. Nerealizuotą norą glaustis lyg ir sudorojau.

Ir, žinot ką, ne visos mamos gali būti lyg iš atviruko. Kitos būna lyg iš sudėtingų romanų. O man romanai patinka. Taigi… Rimanta, mam, savotiškai, bet aš tikrai tave myliu. O Vytukas klausia, kada iš Vokietijos atskris močiutė.

IMG_0232

IMG_0293

IMG_0315

IMG_0347

IMG_0466

Nuotraukos Akvilės Razauskienės. Suknelė – mamos. Kaip ir ploštukas. Sako, su juo kulniavo į paskaitas Vilniaus Pedagoginiam:)

Prie šitos istorijos norėčiau pridurti štai ką. Kiek joms bebūtų metų, visos mamos turi teisę išlikti mergaitėmis. Todėl šitą penktadienį ir skiriu joms. Jei dar nesugalvojai, ką be begalinės meilės padovanosi savo mamai – mes Hub’e sugalvojom vieną iš seminarų paskirti būtent mamos. Check it out – seminaras mamoms: visos mamos gali būti stilingos, tik ne visos tai žino. Ir paskaita, ir smagus pasibuvimas, ir šaunios nuotraukos ir dovanos vien tik joms. Tai tiek. Bėgam dirbt.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥