Tavo lūpos kaip vyšnios

Tavo lūpos kaip vyšnios… Tamsiai raudonos ir žvilga rasa, kaip tos uogos iš Šatrijos Raganos pasakojimo. Ar kada skaitei? Prisirpusios viduvasaryje. Laukia būt paragautos. Paliečiu pirštu, kad įsitikinčiau, jog tikros. Vėjas plaiksto plaukus švelniai ir ežero paviršių. Prilaikau ranka šiaudinę skrybėlaitę, papuoštą dideliu kaspinu, ir keliu juodu smailianosiu bateliu apautą koją į laivelį. Jo medinis paviršius žvilga it šiandien laku nulakuotas. Šalia prisėda porelė kiniečių su fotografe. Vyras su vestuviniu kostiumu, akinamai baltais marškiniais, varlyte, lakuotais batais, kurie irgi žvilga ne mažiau nei laivo šonai. Moteris šiek tiek sunerimusi, matosi, nejauku ir pozuoti itališkoje viloje nebus jai malonu ir smagu, visai ne to tikėjosi, kai planavo kelionę ir brangiai mokėjo už pramogą šitą. Jos oda veik permatoma. Laivavedys nuskrudęs saulėje, nelabai linkęs bendrauti, o tik trumpo pokalbiuko su itališku akcentu čia betrūktų iki knyginės idilės. Skrodžia laivo priekis ežerą, tyška purslai.

Užtrunkam tik dešimt minučių ir jau kylam akmenuotu takeliu į viršų. Kažkada kontempliacijoms ir maldoms, buvimui su savimi įsigyti vasaros namai dabar knibžda turistų iš viso pasaulio. Du seneliukai sėdi ant suoliuko, žiūri vienas į kitą ir tyliai kalbasi, parduotuvėlėje parduodama beveik viskas, kur pasisuksi, visur kažkas juda, kaip kokiam skruzdėlyne, rusaitė pozuoja prie lodžijos bent dešimt minučių… Bet vistiek čia gražu ir šiek tiek šventa. Stovim platano pavėsy susikibę už rankų. Tu esi mano bažnyčia, o aš tavo. Ir prisiekti balsu nieko nereikia, nes širdys jau susitarusios viską kadais.

Plaukia dangumi debesys balti, purūs it pagalvės pūkų paukštės neregėtos. Horizonte kalnai per amžių amžius ramūs. Aš liežuvio galiuku paliečiu tavo lūpas ir užsimerkiu. Jų skonis kaip šitos vasaros dienos. Visada atsiminsiu.

Atgal grįžtam pėsčiomis per miškelį. Išsitiesę ant žolės traukiam iš krepšio baltą duoną, sūrį ir kvepiančius pomidorus. Aš užtepu gausiai žąsienos paštetu tau riekelę ir maitinu, žiūrėdama į akis. Matau jose mūsų vaikus, žaidžiančius ant didžiulių akmenų ežero pakrantėje. Dukrytės tamsios garbanėlės nuo karščio prakaitu prilipusios prie kaktos. Ji galėtų būti ta mergaitė iš Šatrijos Raganos „Vyšnių“.

Atsikandu pomidoro, jo sultys varva per barzda ir pirštus, saulė virš galvos. Dieve, kiek nedaug mums reikia iki laimės. Tik kąsnio svaiginančios meilės.

 

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥