Skaitiniai. Life giving time

Vežiausi į Nidą keturias foto juostas. Išfotografavau vieną. Taip gavosi. Yra kaip yra. Kitą dieną po grįžimo, per pusryčius ji jau gulėjo fotolaboratorijoje. Iš karto po susitikimų lėkiau į Žvėryną, žandai dega iš smagumo ir laukimo. Galvojau, teleportuosiuos tais 10×15 cm popieriaus lakštais atgal. Bent taip. Vieno žodžio būtų užtekę paprasto, kad liepčiau sustabdyti mašiną ir palikusi daiktus pargrįžčiau atgal kaip stoviu. Tranzuočiau arba pėste pareičiau. Džinsai, kvepiantys laužu, megztinis ir sportbačiai. Tolau Juodkrante, Smiltyne, Klaipėda… Nesvarbu. Svarbu. Galvojau, apkabinėsiu šaldytuvą nuotraukom, išnaudodama visus iš kelionių parsivežtus magnetukus ir net Vytuko lipdukus iš čipsų pakelių. Tada kliedėsiu savaitėmis darydama pusryčius, vakarienes. Akys blizgės. Sakysiu, kad temperatūra. Moku verkti net ir prie nepažįstamų.

cof

Juostelė juoda. Ne, sakau, ne, meluojat. Ir šypsausi. Atneškit kurią dieną fotoaparatą, patikrinsim. Gal sugedo. Gal juostelę įdėjot blogai. Ne, sakau, jūs juokaujat. Bet ne, nejuokavo. Tris minutes tyliu ir stoviu kaip įkalta. Verkia širdis, klykia beveik kaip žuvėdra.

Let it flow, niekas nevyksta be priežasties. Per amžius tie kadrai bus tik mano. Laikas suretušuos juos galvoje iki tobulybės.

20170923_125935

Išvežti mane reikėjo veik prievarta. Įklimpau kaip į syrupą. Jau beveik buvau susikrovusi daiktus. Patalynę, švelniai kvepiančią pipirmėtėm, smilkalais ir vasara, baltą, suglamžytą, man tokią brangią it mylimojo laiškai, buvau sumetusi į skalbimo mašiną. Buitimi drastiškai bandžiau atsisveikint ir pabėgti. Bėganti lapė. Tokie yra mano vardas ir pavardė, ištatuiruoti ant dešinės rankos dilbio. Gal nežinojai. Tik yra dalykų, nuo kurių taip lengvai pabėgti niekada man neišeis. Bandžiau du kartus. Pasikeitė planai, let it flow, ir likau. Įsikniaubčiau dabar, prisiglausčiau kakta prie karštos odos… Esam vieni dėl kitų. Nors vienas kitam nepriklausom. Ateik, ateik, pasimokykim gyvenimo… Pažadu – nuobodu nebus.

cof

cof

Veik apsiverkiau iš nuostabos ir iš džiaugsmo, ir iš pasiilgimo pasitikta stotyje. Būčiau ne tik daiktus, vardą savo pamiršus. Kojos linko, grūmojai pirštu kitądien. Atrodo, kada tai buvo… Kaip vaikas! Visai kaip naivus vaikas! Atsimenu, lygiai taip džiaugiaus, kada iš ilgo žygio, man atrodo, po kalnus grįžo mama, kai man buvo gal šešeri, gal aštuoneri… Lakstydavau vasaromis pas močiutę, Pamituvy pusnuogė, mūvėdama tik gelsvus triusikus su taškiukais, kiek per didelius. Turkšdavaus lietaus vandens pripildytoje skardinėje vonioje šalia namo. Ruda oda, rudos akys, rudi plaukai. Šukų į tuos plaukus vasaros pabaigoje įkišti jau nelabai pavykdavo – vienas kaltūnas. Prieš rugsėjo pirmąją plėšdavo mama tą kasą iki šiknos vos ne su skalpu, kol į žmogų atversdavo. Valgydavau tik juodą duoną su sviestu, pagardintą senelio smulkiai, smulkiai supjaustytais svogūnų laiškais ar lašinukais ir pupienę su naminės grietinės šaukštu. Žaisdavom pagal paskirtį nebenaudojamoj vištidėj daktarus, pavogus iš sekcijos apatinės lentynos buvau tetos stratoskopą. Toje pat lentynoje buvo visi močiutės albumai. Man patiko senų nuotraukų kvapas ir tie rantyti jų krašteliai. Tik tos, kur giminės, išsirikiavę šalia nabašninko, iki šiol kelia kažkokį keistą jausmą. Praversdavau jas su baime. Ar tai reikia apie artimą žmogų atsiminti?

Grįžo mama su kuprine, ėjo tuo taku – vienoje pusėje malkų rietuvės, mediniai lauko tualetai, kitoje  – kaimynų namukai su palangėmis ties keliais. Skutau tekina pasitikt, basa, pult ant kaklo iš laimės. Tas džiugesys buvo vienodo laipsnio kaip ir Nidos stotyje šį rugsėjį. Mama tepasakė: atstok, pavargau. Gerkle gumulas koks tai kilti pradėjo. Prie kitų vaikų verkti negalėjau. Ir tai buvo gal paskutinis kartas, kai jos pasiilgau.

Su viena iš tų malkų, kurios buvo dailiai sudėtos šalia tako, esu broliui iš pykčio kažkada užvanojus per kuprą gan stipriai…

Wild can’t be broken.
20170923_131331
20170923_120006

20170923_125926

Dovanoji man akimirkas. Gyvenimą. Ir tuo laužu, ir tais cepelinais, maudynėmis jūroje tarp medūzų, kraupių pasakų skaitymu prieš miegą pamainomis… O gal įprasmindama smukmenas viską pasidovanoju pati. Veikia burtai. Saulė vis dar šildo. Plaikstos voratinkliai be galo ir be pradžios. Nebeatskirsi, kur mano plaukai, o kur miško. Leidžiantis nuo kalno kyla nuo kiekvieno žingsnio margi drugeliai, tupia ant delnų, o dievai, kaip gražu! Būnu čia ir dabar. Suskaičiuoju penkis išskrendančių paukščių būrius. Pasižadam susitikt kitąmet.  Šeštąjį išsiunčiu su žinia pas tave. Viskas ratu. Nesipriešint lengviau, paleist, nekovot, bet tikėt paslapčia.

Aš džiaugiuosi mūsų abiejų netobulumu. Nereikia paprasčiau, tik norėtųsi aiškiau. Nekeisčiau tų trumpų susitikimų į nieką. Užkasiu juos atminty kaip sekretus. Life giving time. Visi jie tik mano. Tie kadrai, kurie liko sugadintoje juostelėje.

Pasiilgau be proto. Iki kančios. Nepatinka.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥