Pirmadienio, kuris apsimeta sekmadieniu, skaitiniai

Lekiam namo iš Nidos. Saulė šviečia į pakaušį ir ima perpietuko snaudulys nors jau kaip ir vakarėja. Negalėjau įsivaizduoti puikesnės sezono pradžios, aš jums sakau. Mačiau tiek gražių santykių tarp žmonių Eglės ir Lauryno šventėje, kad net šiek tiek jaučiuosi nuskriausta. Visus norėjosi apsikabinti. Gal čia iš nuovargio, bet nebūtinai…

Nemeluosiu, bandžiau juos atkalbėti nuo ceremonijos Vilniuje, sakiau: darom viską Nidoje, tada ramiai visi suvažiuos, viskas vietoje… Bet jie nepasidavė įkalbinėjimams, norėjo priesaikos metu matyti visus draugus. Tada aš vėl buvau šiek tiek skeptiška, nes buvo atvejų, kai jaunieji planuoja ceremonijos metu sulaukti 100 draugų, o susirenka tik tie, kurie vėliau važiuoja ir į vakarinę šventės dalį. Tai, ką jūs sau galvojat, šį kartą sulaukėm 120 žmonių. Nemeluoju nei per plauką. Dalis graudintis pradėjo vos pamatę nuotaką. Nes taip gražiai ceremonijos pradžioje skambėjo Sauliaus Prūsaičio “Meile tu”, kad už širdies griebė. Ta daina yra nuostabi. Čėdijau ją kada nors įvyksiančiai savo tuoktuvių ceremonijai, bet kortos kitaip sukrito… Ale ar geriems žmonėms man gaila? Tikrai ne. O Eglė ir Laurynas tikrai yra geri ir mylintys žmonės. Iš to būrio draugų matėsi, iš kalbų, iš priesaikų ir iš to, kaip jie vienas į kitą žiūri. Ceremonijoje dalyvavo ir jų šuo iš Aleksoto turgaus. Visos ceremonijos metu su pora dėmesiu dalinosi. Tai visai nekeista, kad vietoj gėlių jaunavedžiai svečių paprašė atnešti maisto beglogiams gyvūnams ir didžiausia krūva tokių dovanų dar tą pačią dieną iškeliavo į “Tautmilės prieglaudą”. Užskaitom, palaikom ir rekomenduojam taip daryti. Ypač, kai po ceremonijos reikia kažkur toliau keliauti ir gėlėmis džiaugtis laiko nebus.

1

2

3

4

5

6

Vytauto Dranginio nuotraukos.

O tada mūsų laukė fiesta “Nidus” viešbutyje. Neprotokolinė. Su skaniu maistu ir kokteiliais, Shorenos užkurtais šokiais (ji yra nereali!!!) ir gardžiausiu Lietuvoje vestuviniu “Vanilės namų” pistacijų ir aviečių tortu. Žmonės kalba, judesys vyko iki paryčių, bet viešbutį radom ryte stovintį, tik į pusryčius visi vėliau rinkosi…

Kitą dieną atlikom keletą darbų, susijusių su kitomis vestuvėmis, kurias irgi švęsim Nidoje, o tada skyrėm laiko sau.

Jau kadaise rašiau, kad esu iš miško. Iš samanų ir smėlio kopų, ir vandens. Tai vis dar esu. Ir visos tos pušelės ir takeliai nuo marių iki jūros smilguoti man per širdį vis dar eina giliai.

nida

Linos Aidukės nuotrauka.

Valpurgijos naktį sutikom penkios kopoje patogiai įsitaisiusios, šlykštų putojantį gėrimą barankom, cukruotom užkąsdama ragavau. Saldūs nuodai. O prieš tai “Džiazo miniatiūras” maloniai kokiuose tai kultūros namuose klausėm. Pasiutusiai norėjau basomis šokti nuo kopos, kad smėlis čiurnas apsemtų. Taip ir padariau. Išsitaršė raudoni plaukai ir tuo pat beveik metu rožinį horizontą, ant kurio debesų kalnynas formavosi, saulė kirto. Ramu ir gera buvo. Gal net šiek tiek graudu. Tikriausiai iš grožio, o ne iš neišsipildžiusios meilės. Baltom marškom apsikaišiusios, kad nesušaltumėm, pro senąsias Nidos apželdintojų kapines namo grįžom. Taip pagaliau prasidėjo pavasaris.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥