Sekmadienio skaitiniai. Kondensuotas pienas

Gal prieš porą valandų grįžom iš Druskininkų. Pusiaukelėje pakeliu akis nuo knygos – visur rūkas. Sunkus toks ir lipnus kaip kondensuotas pienas. Robertai, sakau, o į ką tau panašus rūkas? Jis tik pažiūri į mane atlaidžiai ir pokalbis tuo baigtas. Jau pripratęs. Pabandžius tikrovę paversti kažkokia  kita materija, gyvenime atsiranda daugiau ir įdomesnių spalvų.

Vaikų atostogos, į mokyklėlę eiti nereikia. Susidėliojau darbus taip, kad Vilniuje nebeliktų susitikimų nuo trečiadienio ir išvažiavau su Vytuku į kurortą. Mamos ir vaiko laikas. Miestukas pilnas žmonių. Prie maitinimo įstaigų eilės, eilės ir pietų, ir vakarienės metu. Tie nameliai medinukai su savo mediniais, ažūriniais karpiniais. Lengvumas toks bendras. Antys plaukioja Nemune juodai žaliomis galvomis, gagena, vyrai žvejoja, o lapai geltoni vis dar krinta… Kurortas man visada asocijuojasi su ne visiem žinomu lietuvių rašytoju Jurgiu Savickiu. Jei ne „Užburtas jachtas“, tai „Raudonus batukus“ rekomenduočiau visiems perskaityti. Nedidelės apimties kūriniai, neprailgs. Oi daug lietuvių rašytojų yra nepelnytai, mano nuomone, pamiršti… Kita vertus, visoms geroms knygoms perskaityti vieno gyvenimo negana…

kurortas

Kažkaip taip mintys dėliojasi savaitę pradėjus didžiausioje Lietuvos bibliotekoje. „Virtuvės mitų griovėjai“ ten pakvietė atšvęsti jų gimtadienio, paploti šiųmetiniams nugalėtojams viešojo maitinimo rinkoje, kuri šį kartą buvo praplėsta iki viso Pabaltijo, ir susipažinti su nauju jų leidiniu „99 places of taste in the Baltics“, kurį kaip kelionių vadovą dabar vešiuos visada, važiuodama į Latviją ar Estiją. Tarp kitko, visai neiškeliauti provincijos plotai, Alfai. Negi geras maistas koncentruotas tik sostinėse?

Ta biblioteka nuo pat atsikraustymo į Vilnių man buvo kažkoks kultinis pastatas. Kol mokiausi neakivaizdžiai, kartais strigdavau ten dienomis. Rūmai didingi. Papietaudavau jų kavinukėje ir atgal į saugyklą. Vieną kartą buvau ten užrakinta keistos bibliotekininkės, kuri vaikščiodama tarp lentynų kalbėdavo sau panosėje. Kartais net nusijuokdavo. Visai kaip filme „Džeinė Eir“. Vaikystėje nebuvo man kraupesnio filmo. Paskui bijodavau naktį nubėgti iki tualeto. Bet aš ne apie tai. Visada norėjau bibliotekoje pabūti naktį, taigi dėkoju „VMG“ už galimybę ir sveikinu dar kartą. Ta proga ir savo outfit’ą pabandžiau prie renginio vietos priderinti, tuo pačiu metu atsižvelgdama į kvietime nurodytą aprangos kodą, kurio, mano nuomone, vertėtų laikytis, jei jau eini į renginį. Malonumas lipti Mažvydo bibliotekos laiptais, kai ilgos, šilkinės padelkos maloniai vilnija iš paskos. Buvo grėsmės su dvyliktu dūžiu virsti iš karalienės pelene dėl gardaus putojančio gėrimo kiekio, bet laiku buvo susiimta ir pasišalinta iš įvykio vietos.

screen-shot-2016-11-06-at-21-18-43

Vigantai, labai graži foto :* Pasiskolinau iš internetų.

O grįžę, šiandien vakare valgėm lietinius blynus. Apvalius kaip mėnulis. Pertepiau juos kondensuotu pienu. Laižėm sunkius, saldžius lašus su Vytuku nuo pirštų ir juokėmės. Tada įmečiau į vonią vaiką atmirkyti ir taip baigėsi sūnui rudens atostogos, o ryt per ankstyvą žiemą jis vėl keliaus į mokyklą.

Aš savo ruožtu 7.45 jau mindžiukuosiu prie „Labas rytas“ studijos. Šiek tiek po 8 pasakosiu, ką manau, apie tokį ankstyvą ruošimąsi vestuvėms (užsakymai jau keliauja 2018 metams), pasidalinsiu idėjomis planuojantiems savo šventę 2017 metų vasarą ir gal net kokį praktinį patarimą padovanosiu 😉

Tad iki greito. Iš fotografų parkeliauja nuotraukų turtai, tai dalinsiuos, išsidalinsiu…

Labanakt.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥