Sekmadienio skaitiniai. Auksas

Šiandien, grįžinėjant iš Jurbarko, kai akimirksniu sutemo, danguje atsirado didžiulis auksinis blynas. Milžiniško sūrio dydžio pilnatis iš pradžių lydėjo mašiną iš kairės, vėliau jau iš dešinės pusės. Net stengiausi į tą mėnulį daug nežiūrėti, bet išprašyti jo iš automobilio nepavyko. Auksais nuklotą palikau ir Vasilčikovo parką. Geltoni medžiai ir žemė, popietinės nekarštos saulės myluojama, prašosi būti įamžinta. Nors dvaro kadaise jau nebėra, parkas savaip man turtingas.  Niekaip nesuprantu, kaip nesiknisau visuose archyvuose, knygose savo metu ir nieko padoraus apie Vasilčikovus nežinau. Apsileidimas. Pasitaisysiu. O mielai fligelyje dabar vestuves surengčiau. Ar bent ceremoniją prie tų parko kolonų…

blogui1

blogui2

blogui3

Per tuos trumpus vizitus nespėju visos savo provincijos apžiūrėti, o čia kasmet vis gražiau. Kraštas gražėja, žmonių mažėja… O ir tie likę, kurie jauni, jėgų dar turintys baigia rankas nuleisti – dirbti nelabai yra ko… Negaliu tuo patikėti. Čia taip gražu… Tik draugų negaliu pasikviesti, nes normalios apgyvendinimo įstaigos nerasta. Kita vertus, tas tarybinių laikų viešbutis, kur, girdėjau, moterys eina savo neištikimų vyrų ieškoti, irgi būtų savotiška patirtis… Su vienu draugu esam tam viešbuty ko ne sudegę su visa rūkstančia sintetine kilimine danga. Gaisrą gesinom patys, šiaip ne taip kažkur radę gesintuvą cypiant koridoriuose priešgaisrinei signalizacijai. Registratūros darbuotoja sakė: „ai, tai čia visą vakarą taip…“ O tada atrakinus kambario duris, per sekundę pajuodom kaip angliakasiai. Šį bei tą iš daiktų išgelbėjom. Per amžius su nuotykiais.

Taip ir šį kartą. Kilnojant jau nežinia kelintą bokalą, prietelius Algirdas Bakas, kurs neturi ramybės gyvenime ir nuotykiai yra jo antras vardas, sugalvoja, kad būtų neblogai, va, dabar apsilankyti kultūros namuose, kuriuose paauglystėje esam daug reikaliukų „privirinę“. Kas grojo, kas šoko, vaidino, dainavo. Veik vidurnaktį skambinu Gintarui, dirbančiam „kultūrkėj“ dar nuo mūsų tos paauglystės ir po 10 minučių jau stovim visi ant scenos. Lempos šviečia, barchatinės užuolaidos lyg paauksuotos kabo, mes užaugę, išaugę jau tą sceną ir save. Jausmas įdomus. Norisi delnais prie tų aptrintų scenos lentų prisiliesti, gal daugiau prisiminti pavyktų.

blogui

Tai tiek šiandien. Aš vis dar įklimpus į kažkokią rudenišką melancholiją, pratinuosi prie laisvesnių savaitgalių. Kartais giliai paliūdžiu, šaltas kojas po antklode pakišusi iš lovos kompiuteriu dirbu. Bet čia trumpam. Kad tik dar pailsėti šiek tiek…

Geros savaitės, bičiuliai. Nesirkit. Lengva pasakyti.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥