Taigi, pargrįžau. Nedaug trūko, kad karučiu kokiu parvežti reikėtų. Šeštadienį dar dirigavau vestuvininkams iki 3 val. nakties, tada bėgte iki namų, lagaminą susikroviau pagal sąrašiuką telefone, kurį susiprotėjau pasidaryti dienos metu radusi laisvą minutę. Taip ir nepasiėmiau drėkinančio kremo veidui, o iš susikrautų daiktų nepanaudojau aukštakulnių, nes kaip pensininkė kiekvieną vakarą 22 val. nakties jau vartydavausi pataluose. Ruošiuosi keliauti į seminarą, galvoju, gal reikėtų reprezentatyviau atrodyti, bet tik pažiūrėjau į tas lakierkas ir kaip šveičiau į lagamino dugną: nemiegojusi gal jau aš ant tų kojūkų nelaviruosiu, nes grėsmė kažką susilaužyti buvo akivaizdi. Julija iš „Fashion Gold” tik paskutinę dieną man pasakė, kad atrodžiau atvykusi labai blogai, nu labai. Negana to, prabudusi pirmąjį rytą supratau, kad problemytė, pavadinimu kosulys, jau yra čia. Ką gi, toks gyvenimas. Nėra ko stipriai skųstis, pati, savo noru tą lygį pasiekiau. Seminarą atlaikiau, man atrodo, didvyriškai. Dušiukas ir štai jau aš viešbutyje laukiu interesančių. Merginos susirinko puikios, smagiai nusiteikusios, man patiko kalbėtis, diskutuoti, pamoderuoti kitų pranešėjų pasakojimus, liežuvis nesipynė ir viduryje sakinio neužmigau.
Džiaugčiaus, jei kuri parašytų atsiliepimų ar kas dar jas domintų kitą kartą. Bet ir taip, nejučia 45 minučių pranešimas virto pusantros valandos paskaita… O po visų pranešimų dar porą valandėlių kalbėjomis su pasilikusiomis apie asmeninius vargus, susijusius su vestuvių planavimu. Iki namų paršliaužiau autopilotu, nors ir nebuvau tikra, kur einu, nes tuo keliuku prieš tai ėjau tik vieną kartą. Ir ne tamsoje. Už tvorų kvepia David Austin rožės anglų soduose, look to the left, visomis pasaulio kalbomis kalba praeiviai, vienas „Uber” vairuotojas kilęs iš Kenijos, kitas iš Ganos, dredai, kasytės, stora moteris nuogomis kojomis įsispyrusi į šlepetes su kailiuku rūko cigaretę, „Mirrabel” kavinėje darbuotojai tarpusavyje rokuojasi itališkai, juokauja, šiek tiek tyčiojasi iš mūsų, turistų, taisydami: ne shrimps, o prawns sako Anglijoje… Ir verda gardžią kavą bei plešia svarus nemirksėdami. Visą kelionę man nušviečia galiausiai apsilankymai Nacionalinėje galerijoje ir Viktorijos ir Alberto muziejuje kitomis dienomis.
Gali skambėti banaliai, bet tikrai buvau priartėjusi prie katarsio. Net norėjosi paverkti iš džiaugsmo. Ir čia ne temperatūra kalta, ir ne pervargimas. Ne pirmą kartą ten lankiausi, bet pagaliau dabar kažką pradėjau matyti, kas nebuvo pastebima piemenei. Žinot, kai viskas man pabostų, aš nueičiau ten ir sėdėčiau prieš kokį šedevrą. Ir visi su aprašymais, paaiškinimais, informacijos gali gauti kiek nori. Pasaka.
O apie parodą The National Wedding Show ką aš galiu pasakyt. Didžiulė. Beskonybių daug kaip ir pas mus. Ar aš padaryčiau geresnę? Ne. Nes, nu, tiesiog šita rinka yra tokia. Nebent tai būtų nekomercinis projektas, kur daugumai dabartinių dalyvių tiesiog neleistum dalyvauti:) Kita vertus, nebūtų tokios pasiūlos be paklausos… Tačiau kažką gero ir gražaus surasti galima ir čia…
Aišku, vienareikšmiškai įspūdingiausias buvo „Amie Bone Flowers” stendas. Be to, kad jam sukurti buvo sunaudota tūkstančiai natūralių ir dirbtinių gėlių, samanų, baldų ir t.t., visas dienas stende galima buvo sutikti fėją. Dalinuosi Kat aka Rock’nroll Bride Instagramo nuotrauka. Taip norėjau ją sutikti ir nepavyko, vis prasilenkdavom. Nieko tokio, bus dar progų.
Kiekvienas atvykęs į parodą jautė poreikį nusifotografuoti prie šio stendo, tad tikslas, tikiu, buvo pasiektas su kaupu. Kas dar nežinojo Amie, kuri yra tikrai garsi Britanijoje, dabar jau tikrai apie ją žino. Tarp kitko, ten nuemigravo ir vienas lietuvis floristas, anksčiau dirbęs „Rožytėje”. Sėkmės, Pauliau, tau kuo didžiausios. Vieną dieną sukurk savo gėlių imperiją.
Lietuvių stendas buvo skoningas. Tuo ir išsiskyrė iš visų:) Nors po vienu stogu glaudėsi net keli skirtingų sričių profesionalai, viskas buvo suderinta ir akies nerėžė.
Po parodos vietinės amazonės draskėsi tarpusavyje dėl Manto Petruškevičiaus rožių, nemačiau, bet, sakė, buvo smagu. Į mano klausimą, ar vertėjo važiuoti ir pasirodyti londoniečiams, nė vienas dalyvis dabar dar negalėjo duoti atsakymo, viskas paaiškės per artimiausias savaites.
„Maids to measure” stendas akį patraukė lengvos pastelės suknelėmis. Dailiai sukirptos, mielos paliesti medžiagos. Jos kažkokį tokį nekaltumo ir elegancijos įspūdį kuria. Siūlyčiau akį užmesti toms, kurios neįsivaizduoja vestuvių be pulko pamergių. Čia galima suderinti skirtingų modelių, vienos medžiagos suknelių rinkinuką. Kaina nėra pati mažiausias – apie 225 svarus reikia pasiruošti išleisti už vieną suknelę, bet jos tokios, kurias dar tikrai gali kažkada vėl ištraukti iš spintos.
„Eagle Eyed Bride” buvo vieninteliai vestuvinės spaudos atstovai, kuriuos pastebėjau. Kiti buvo absoliučiai neverti dėmesio. Apžiūrėkit kainas, kad įsivaizduotumėt, kas darosi pasaulyje ir gal kitaip vertinsit mūsų dizainerių darbus, kur vos ne kiekvienas maketas kuriamas individualiai. „Eagle Eyed” naudoja daug folijavimo ir įspaudų technikos, kas man labai, labai patinka. Galėčiau prie tokio stendo stovėti valandą, kol iščiupinėčiau visus kvietimus.
„Vip box” fotobūdelės nieko gal jau nenustebintų, turim ir Lietuvoje. Tik parodoje buvo pristatyti įvairaus dizaino variantai, tai galima pagal vestuvių stilistiką pritaikyti savo šventėje. Aš foto pramogas mėgstu, nesusilaikėm su Šarūne ir ten neprisifotografvusios. Būdelė suveikia visada. Kokį nors foto smagumą rekomenduoju kiekvienoje šventėje.
„Katya Katya Shehurina” pristatė parodoje krūvą suknelių. Kad labai jos būtų išskirtinės, negaliu pasakyti, bet tarp visų kitų jos išsiskyrė lengvumu. Nesu nėrinių fanė, bet šios dizainerės nėriniai nesendina, neapkrauna ir neįpareigoja. Dauguma suknelių tokios boho stilistikos, kas kitą sezoną tik dar labiau ryškės kaip tendencija, mano planuotojiška nuomone. Pardavimų skyriaus asistentė Dorz man mielai maloniai atsiuntė daugiau informacijos, kuri gali būti jums įdomi. Tarkim, ši suknelė jums kainuotų 1900 svarų.
Šiaip kainos svyruoja nuo 1200 iki 3100. Galima gyventi. Jei susidomėjot, duokit žinią, suvesiu su pardavimų skyriumi.
O daugiau nieko ir nepamačiau. O gal tiesiog pasimečiau tarp tų visų dantų balinimų, masažų, kelionių, neskoningų suknių ir t.t. Šiaip ar taip, Anglijos paroda man pasirodė gyvesnė, įvairesnė nei rengiamos Lietuvoje. Užsuksiu į kurią pasidairyti, bo seniai jau ir besilankiau.
O dabar dvi dienas gulėsiu lovoje, nepykit, kam neatrašau laiškų, po truputį krutinsiu darbus, bet iš patalų jie ilgiau dirbasi, o pasveikimui turiu mažai laiko. Bet nė vieno jūsų nepamiršau.
Geros dienos.
Lapė