Jau prasivėrė
aušros gėlė.
(Ar meni dar
vakaro gelmę?)
Mėnulio nardai
Kvapia vėsa dvelkia.
(Ar meni dar,
rugpjūtis kaip žvelgė?)*
Planas buvo išvažiuoti vasarą, grįžti – rudenį. Simboliškai. Man patinka tradicijos ir įprasminimai. Vasaros pabaigtuvėms geresnio varianto nesugalvosi. Ir vėl kažkaip viskas susidėliojo savaime. Ypač kompanija. Pora vestuvių per savaitgalį, pusiau sukrauta kuprinė ir naktinė kelionė į Nidą. Kaip aš randu bendraminčių, vienodu lygiu išprotėjusių žmonių, pasiryžusių tokiems naktiniams žygiams – neklauskit. Kosmosas.
Praėjusiais metais pirmą kartą su šita savanorystės akcija atsidūrusi Naglių rezervate buvau praradusi žodžius kuriam laikui. Tikrai galvoju, kad tą pušelių kirtimą ir rovimą reikėtų išrašyti žmonės kaip vaistus. Gauni receptėlį ir iškeliauji trumpam į rojų, kad suprastum, kiek mažai tau iki laimės reikia. Tik, šiek tiek išsikrovus fiziškai kertant, raunant, pamesti tose kopose žodžius ir laiką… Aišku, aš beveik visur keliauju poetiškai, bože, esu lyriška kaip kokia Salomėja Neris, nu, bet ten, ten tokia erdvė! Ten pasaulio kraštas, pabaiga ir pradžia. Kiekvienas atsineštas daiktas iš už rezervato ribų yra toks per daug materialus. Gal tik kirvis neskleidžia svetimumo. Atsigulti ant vienos iš tų kopų yra toks natūralus noras, lyg mes visi būtumėm iš ten kilę. Nuodėmė neišvaikščioti tos žemės basomis. Ir galiausiai, kai viena su savo individualizmu bridau per tuos kopas sustabdžiusius žolynus, o aplink nebuvo jokių kitų garsų, tik mano kvėpavimas ir vėjas, gal labiausiai pajaučiau, kad iš tiesų esu lapė. Ta iš miško. Ir iš kopų. Vien tik tyla aplink vilnija. Daugiau nieko.
Palikit mane čia. Debesys ir miškai mano kraujyje. Ir vanduo. Ir smėlis. Ir širdis ne galvoje. Po kojomis mirusio paukščio skeletas, balti žuvies kaulai žolėje. Virš vandens – oriai, lėtai sklendžia erelis žuvininkas. Ir niekada čia nebūsi valdovas, nes visi čia vienodai lygūs. Gal tik po 10 minučių, tolumoje praplaukus laiveliui, krantą pasiekia bangelės. Kiekvieną kartą vis kitu ornamentu sugulusios. Vandens ošimas žalias, neliestas.
Tyliai, tyliai. Net nepažadina ant vandens miegančių baltų paukščių. Baltų taškelių armija. Tylos ir ramybės sergėtojai. Užlipus ant kopos ir pamačius tą vaizdą ištiko mano visos vasaros laimės momentas. Buvimas čia ir dabar buvo tobulas. Niekada nežinai, kiek tokių kadrų tau yra belikę… Gal ir nedaug.
Ir, kai aš su savo septyniais mylimaisiais ir broliais sėdėjau ant to pasaulio krašto, neperspėjęs iš jūros pradėjo kilti gelsvas mėnulis, sidabriniu, efemerišku taku perskyręs marias. Baltieji paukščiai pajuodo. Per dieną išsitrinkusios savo banguojančias begalines kasas, išsišokusios gelmėn nuniro visos geidulingos undinės ir sirenos. Ir ne jos, o tas takas būrė ir kvietė eiti, lyg daugiau nebūtų jokio kito kelio… Mus ant kopos skaičiavęs mėnuo susipainiojęs iš naujo pradėjo…
Neturėjom jokio plano, kaip sugrįšim iki civilizacijos. O kam? Niekur nesinorėjo judėti. Temstant glaudėmės ir šildėmės draugyste bei saulės išbronzintais šonais. Laukiniai ir geri, juodomis panagėmis ir smėlio pilna galva, bet švarūs. Naktyje dalinomės duona ir sūriu, nes per dieną pamiršom pavalgyt. Kas svarbiausia, tereikėjo tiek nedaug duoti, kad galėtum gauti štai tokį kalną gėrio.
Taigi, kviečiu visus rasti iki rugsėjo pabaigos laiko susitikti su tokia Nerija. Nuostabesnės vietos padaryti kažką gero negaliu dabar sugalvoti. Sakau dar kartą: bent pabandykit įsiprasminti. Visi, norintys prisijungti prie kopų išsaugojimo – kreipkitės į Mindaugą Bepirštį. Tas tikrai dėl to rezervato pamišęs, paburba, kad ne tiek daug naudos padarom, bet šiaip geras. Vertė mus nemiegojusius keliauti į Tomo Mano namą-muziejų, bet ir aleliuja, o tai gyvenime ten nebūčiau atsidūrusi. Žodžiu, pasitikėkit. Šita misija vyks iki rugsėjo pabaigos. Laiko tik atrodo, kad daug…
Mano dievai, aš už visa tai esu labiau nei dėkinga.
O ruduo mus sutiko nakciu greitkelyje prie Vievio…
Lapė
*Federico Garcia Lorca „Aidas”, „Liūdniausias džiaugsmas”, Vilnius, „Vyturys”, 1998.
Už nuotraukas dėkinga Robertui, Gyčiui ir Mantui. Juodai baltosios – maniškės. Vis dar eksperimentuoju.