Tebūnie ketvirtadienio skaitiniai. Pabėgimas.

Aš esu iš miško. Esu iš smėlio kopų ir juodo vandens. Bet labiausiai iš gyvenimo. Ir iš žvaigždėto dangaus. Esu iki nevilties pasiklydusi Grįžulo ratuose, neišmatuojamam rugpjūčio dangaus gylyje, galaktikų ūke. Ir laukiu, ir nelaukiu, kada visa tai liausis. Išgerkim vasarą iki dugno! Išmiegokim visas naktis po medžiu, kurio šakos seka tik būtas istorijas. Išvaikščiokim takelius, apkabindami liaunesnes pušeles, nes joms trūksta tik meilės. Mano plaukuose samanos, ant delnų drugeliai. Aš esu Lapė. Ir aš esu iš miško. Rytui artinantis, kai juodam miške mane paleidai dėl kitos, mano broliai pradėjo galąsti kirvius. Kai kentėsi dešimt kartų labiau, prisimink, kad tas kerštas – mano.

_DSC1184

Bet aš ne apie tai norėjau papasakoti. Norėjau pasidalinti mūsų pabėgimu iš miesto. Laukiau šito sekmadienio kaip nežinia ko. Žmogui privalomas poilsis. Būtina pasileisti plaukus ir basomis įsispirti į smėlį bent kartą per vasarą. Pageidautina daug dažniau, nes, patikėkit, tik tiek mums ir tereikia. Svarbausia, žinoti kur ir su kuo.

Grįžo mano draugas iš Kinijos, Linai jau seniai viską norėjau parodyti, su Milda dėl kelionės sukirtom vieną naktį „In Vino“, o Toma su Justinu ir šiaip natūraliai pritiko prie kompanijos. Trinties nebuvo. Visi skirtingi, visi reikalingi. Šast, šast, „atkaltos“ 6 vestuvės per savaitę. Daiktai kažkokiu būdu lyg ir sudėti, dvi valandos išmiegotos, pyp pyp, skambina kompanija, kad jau pusvalandį vėluoju. Nuovargėlis ir nieko daugiau. Atsiprašinėjau tris kartus. Pati gi sugalvojau, kad iškeliaujam 6 ryto, dabar raudonuoju iš gėdos. Nors nelabai. Norisi gi pusryčiauti jau be skubėjimo. Ant smėliuko.

Kažkiek ten valandų kelio ir jau sveikinuosi su Pečka: good morning, sir, mes jau čia! Iš „Zuikio daržo“ gyventojai išsikrapštyti ir mums vietą užleisti neskuba, o mums ir nelabai rūpi. Pažeidinėjam visas pliažo taisykles, lakdami šiltą „Prosecco“ ir rūkydami cigaretes. Taškomės lediniu jūros vandeniu kaip vaikai, žaidžiam tinklinį be tinklo, pasiskolinę kamuolį, voliojamės ir miegam ant smėlio iki plėmais nudegam šonus. Tai vadinama gyvenimu.

_DSC1109

_DSC1115

_DSC1123

_DSC1134

_DSC1137

_DSC1150

_DSC1162

_DSC1166

_DSC1172

_DSC1175

_DSC1188

_DSC1194

Gal mėnesį laiko iki pilno savęs užbaigimo norėjau išmokti groti lūpine armonikėle. Algirdas užbaigė mane nuostabiu daiktu iš antikvariato, o gal iš Danijos – kas jį supaisys. Svarbiausia, kad jis žino, kaip nudžiuginti.

_DSC1200

_DSC1236

_DSC1243

_DSC1245

_DSC1256

_DSC1261

Žavus gyvenimas komunoje.

_DSC1270

Naktimis kartu darėm valgyti. Pusryčiavom prie bendro stalo. Toma kepė šokoladinį pyragą. Povilas rytais virdavo pačią skaniausią Nidoje kavą. Ėjom į ekspediciją su begale atradimų. Ir visa tai tik per tris dienas. Laikas čia išsitęsia iki begalybės ir nesinori miegoti. Tiesą pasakius, porą dienų man atrodė, kad aš vėl radau rojų žemėje. Nors… niekur jis ir nebuvo dingęs. Kai saulei nusileidus gulėjom dviese žemyn galva ant kopos, užsikloję vienu miegmaišiu ir dangumi, jau žinojau, kad būti laimingu lygiai taip pat paprasta kaip ir nelaimingu.

Šlaistymosi meno portalas www.valkata.lt jau greitai:) Kažkas gi pažadėjo užregistruoti šitą domain‘ą.

Lina Aiduke, mano sielos drauge, ačiū už nuotraukas.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥



Vienas komentaras

  1. […] kadaise rašiau, kad esu iš miško. Iš samanų ir smėlio kopų, ir vandens. Tai vis dar esu. Ir visos tos pušelės ir takeliai nuo […]