Sekmadienio skaitiniai. Alibaba ir keturiasdešimt plėšikų

Mano povestuvinis rytas tik man. Už tai esu be galo dėkinga uošviams ir Vidmantui, kad pagloboja savaitgaliais Vytuką. Kad turiu bent šiek tiek laiko tik sau. Išsiridenu iš lovos 9 val. skambant varpams. Ir anie kaip kokia laiko mašina mane nugabena į Jurbarką, kai su tokiais keldavausi per vasaros mokyklos atostogas. Tie bažnyčios varpai visur vienodi. Per amžius. Ir visur jie skambina tau. Žiū, beveik visus asmeninius ir savybinius įvardžius šitoje pastraipoje paminėjau?…

2014 09 Sicily 477

Linos Aidukės nuotrauka

Saulė kaitina per langą, rajone anei debesies nesimato, vienoj kompiuterio pusėj kava su paskutiniu lašu pieno (ačiū die, nesibaigęs galiojimas), kitoje krosanas su karamele. Pirktas gal pirmadienį, tai jau savotiško skonio. Pusryčiauju beveik kaip italė.

Žinot pasaką „Alibaba ir keturiasdešimt plėšikų“? Vytas iš „KAS KAS“ sako, kad galima būtų rašyti apie mane tokią. „Lapė ir keturiasdešimt draugelių“. Sugalvojo tokį pavadinimą, kai papasakojau savo kažkurio savaitgalio nuotykius. Aš atlapaširdė, o ir Vytukas iš tų, su kuriuo visos liūdnos pabaigos kažkaip linksmai rodytis pradeda, tai su juo smagu pasikalbėti. Sako, tai nauja meilė? Oi ne, sakau, manau, kad labiau draugas. Vytas žvengia balsu. Užkrečiamai. Sako, tau reikėtų draugų fototapetą pasidaryti. Nu ir ką tu jam? Kas tiesa, tas ne melas. Nuo draugelių karmos nepabėgsiu. Tai, galvoju, kad jau gal ir bandyti nebeverta. Dar Vytas sako, kad vienam žmogui manęs yra too much.

2014 09 Sicily 305

Linos Aidukės nuotraukos

Štai kame problema. Va, sako, jei būtų visi 40 plėšikų vienu metu, tada – norma. O aš viską viename sutikt vieną dieną gatvėje tikiuosi. Beje, tiems keturiasdešimčiai itin liūdnai toje pasakoje baigėsi. Nė vienam iš savo sąrašo tokios baigties nelinkėčiau… Net labai rimtais atvejais. „Tu kaip kubikas-rubikas, iš kurio kampo bepažiūrėsi – vis kitokia ir visokia, kasdiena – vis naujiena. Niekada vienoda. Dėliok nedėliojęs.“ O, kai kartais pazyziu, kad jau noriu ramybės, uodegą prisėsti, glaustis, anas atsisėda prieš mane užu stalo, susideda rankas kaip koks televizijos diktorius ir sako: „klausyk, motin, ko tau trūksta, gyveni vieną įdomesnių gyvenimų. Džiaukis, kad sveika, kad laiminga, kiekvieną dieną veiki vis kažką naujo, sutinki įdomius žmones, ko tu dar nori?“ Ir tada iškart linksmiau pasidaro, nes this is true, this is real shit, dejuoti būtų daugiau nei egoistiška.

Šią savaitę susitikau su dar vienais, naujais savo šio sezono pabaigos klientais. Įsimylėjau iš karto. Laiko nėra, bet pasistengsiu padaryti viską, kas mano valioje, kad jų šventė vyktų sklandžiai ir gražiai. Jie, pardavę tai, ką užkaupę buvo, atsisakę gerų visuomenės požiūriu darbų, šiuo metu jau yra pradėję savo trejų metų kelionę aplink pasaulį. Trejų metų!!! Aplink Pasaulį!!! Laivu!!! Ir toje kelionėje mes dar įterpsim vestuves. Kad maža nepasirodytų. Kai aš girdžiu savo žodžius kitų žmonių lūpose, man norisi juos apsikabinti. Jei gerai pamenu, aš tai ir padariau po mūsų šito pirmo susitikimo. Nelauk, kol kažkada uždirbsi pinigų, kad įgyvendintum tai, ko trokšti ar kol ateis „tinkamas“ laikas, nes tas laikas tiesiog gali neateiti, rytojaus gali nebebūti. Dabar jūs gal ir nežinot, bet gyvenimas iš tiesų yra tokio trumpumo, kad nespėsi mirktelt, o jau gailėsies, kad nepadarei visko, ko norėjai. Būti laimingu metas yra DABAR, kaip visa tai nuvalkiotai beskambėtų. Aš prisipažinsiu, man norisi kartais kai kuriems žmonėms pliaukštelt su garsu delniuku per žandą arba papurtyt: a tu atsibusi vieną dieną! Hm, visai kaip komiksuose ar filmuose…  Džiaugsmas yra pažinti visus tokius nuotykių ieškotojus, kurie drąsiai bando, ką dar gali mums duoti šitas gyvenimas. Skamba kaip kokios sektos lankstinuko tekstas, bet aš tikrai manau, kad tik dėl tokių žmonių iš viso vyksta kažkoks progresas. Aš viliuosi, kad man pavyks prie jų kelionės kuriame nors taške prisijungti.

blogui2

Va, taip, va, sutikinėjau vakar svetelius:)

O pati pirmadienį vos nenumiriau. Sezono vidurio krizė. Organizmas sako: arba tu ką nors darai, arba subyrėsi dalimis, Lape. Nu, vaikai, nelinkiu jums to jausmelio patirti. Miegot negali. Nori ir negali. Reikia ir negali. Skaudėt lyg ir viską pradeda, kiekvienais metais vis įdomiau pasireiškia šitas sezonvidurys. Ir tada darai tikrai kažką. No alcohol, no cigarettes, no parties! Normalus maistas, sportukas saikingai, miegas bent po 6 valandas. Ir pasakysiu atvirai, priėjau tokios išvados: mesti rūkyti yra lengviau, nei išmesti iš galvos įdomų, neištirtą ir tyrimui nepasiduodantį subjektą. Išliesčiau visą dalimis. Nu, bet laikas tiksi, o jis yra visagalis. Gydo ir šiaip, nepamirškim – kasdiena vis naujiena. Užtat visi kiti interesantai dabar kenčia. Aploju išsyk. Į jokias kalbas ir žaidimus nesileidžiu. Ai, fuck it, neturiu šiuo metu seilėms, minkštimams, alpėjimams nei laiko, nei sveikatos. Užtat turiu geros muzikos. Ir knygų. Ir gerų draugų gal kiek mažiau nei keturiasdešimt. Ir darbo, patikėkit, iki kaklo. Taigi metu rašinėjimus, ir atsiverčiu exel’iukus. Kas, jei ne aš, suskaičiuos visas tas sąmatas… Tada, op, op, maudymkė į kuprinę, Vytukas į kompaniją ir lekiam su Aušrele į „Nakcižibį“ daiktų susirinkti, vestuves užbaigti, su jaunaisiais atsibučiuoti. Laisvadienių neturėjimas irgi išsprendžia kai kurias problemas. Žodžiu, viskas priklauso nuo požiūrio.

Geros ateinančios savaitės. Jei kas įdomaus pas jus įvyko, pasipasakokit. Moku išklausyti.

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥