Sekmadienio skaitiniai. Pelenai

Jūs neįsivaizduojat, kiek gali visko įvykti nuo sekmadienio iki sekmadienio. Po antradieninio blog’o įrašo Aura klausia, ar čia mano tekstas, ar kažkieno kito? Mano, aišku, mano ir apie mane. Lengva rašyti, kai tavo gyvenimas pats savaime yra kaip neblogas romanas. Arba kaip filmas. Jei toks nėra, tai ko jis iš viso vertas? Vegetaciją palikim daržovėm. Pati tuos antradienio kelis sakinius skaičiau tiek kartų, kad išmokau mintinai. Tokia buvo nuotaika. Bet gal apie viską nuosekliau? Nes poezijų tam kartui užteks.

Taigi, sekmadienis mano buvo kaip koks „Angelų miestas“. Apie meilę, šilumą, nežinojau, kad ir apie beviltišką laikinumą. Pirmadienis-trečiadienis priminė įtampos persunktą psichologinį trilerį, kur visi bėga, šaudo, gaudo, kur nuolatinė įtampa ir stresas. Jei ne Aušrelės liepimas eiti pagulėti ant pievos prie Balto tilto, garantuotai būtų užvirę smegenys ir ištiktų amenbastaaleliuja visas šio sezono vestuves. Vienžodž, būtų siaubo filmas. Vėlyvoje popietėje anonsuose šmėkštelėjo ilgai lauktas kulinarinis šou su erotiniais elementais, kuris ketvirtadienį, pyst, ir pavirto širdį draskančia tragedija. Nors, tiesą pasakius, dabar atrodo, kad tragikomedija. Bičiulis sako, kad parsidaviau pigiai kaip šešiolikinė: už dėmesį, globą ir gražius žodžius. Bet, o tai kaip kitaip turi būti? Už ką dar verta parsiduoti? Už deimantus ir rubinus?

Penktadienis buvo totali soap opera, su nesibaigiančia ašarų pakalne nuo ankstyvo ryto, neišsemiamu liūdesiu ir kulminacijai sudaužytu telefonu. Kur nekris ten viskas iš rankų tokioj būsenoj. Augustinas „Pavilijone“ net padarė nuolaidą kavai, bandė pakelti man nuotaiką, įtariu, bijojo, kad bliaudama neapsnarglinčiau baro. O tada turėjau pakeisti porą kartų lokaciją tą dieną. Einu nukabinusi nosį, viskas kaip per miglą. Ir staiga matau, kaip iš dangaus lėtai leidžiasi pelenai. Lėtai. Šviečia saulė įstrižai. Šaligatviais keliauja praeiviai. O iš beveik giedro dangaus sninga pelenais, kaip kokiomis sudegusio popieriaus skiautėmis, kaip kokiais neparašytais laiškais. Nesumeluosiu, šitas filmas tuo momentu atrodė jau toks „rimtesnis“. Oh shit, galvoju, common, Laura, jau lygis geras pasiektas. Ir jausmas kaip „Magnolijoje“. Puikus filmas, tarp kitko. Bet šiaip tai labai keista net nebuvo. Aš ėjau, krito tie pelenai ir buvo liūdnai nuostabu. Nidos savaitgalio istorija baigėsi, o čia sninga pelenais… Kaip simboliška. Ir poetiška… Galvą dedu, galvoje net girdėjau kažkokį malonų garso takelį…

Bet tada jaunimėlis, praeidami pro šalį, įkritę į savo išmaniuosius, prakalbo apie didelį gaisrą (šiaip šitą versiją buvau apgalvojusi ir net uodžiau, bene pajusiu kokį degėsių kvapą, tik mano estetinė nuojauta ir noras tiesiog stebėti, kas vyksta, paėmė viršų), įsijungiu „Delfi“, akurat pleška Lazdynuose sandėliai. Taip baigėsi dar ir mano melancholiška romantika, todėl greituoju būdu grįžau į realybę jau su visam.

Pareigų pagalba vakare iš viso atsigavau ir viskas pradėjo panašėti į „Pašėlusias kojotes“ kaip minimum.  Aišku laiku užtrauktas rankinis, op, op, klykia stabdžiai ir šeštadienio rytas išaušta vėl pozityvus, kaip koks „The wedding singer„. Šviečia saulė, gražios gėlės, turbogood komanda, su kuriais gali kalnus nuversti, visi mieli, pagalbą siūlo, kavą siūlo, pusryčius siūlo, keksiukus dovanoja, nuostabi pora, šventinis jaudulys, vien tik geri sutikti žmonės, aš šypsausi, sveikinuosi: hi, hello, how are you, that direction, yes, yes, right side, how it was yesterday – ir vėl visata man po kojomis, nes suprantu, kad, fuck it, aš gyvenu savo svajonių gyvenimą ir, jaučiu, su niekuo juo nesikeisčiau, net jei nutinka ir taip. Nu kam nepasitaiko nesąmonių? Nesuvokiamų kitų žmonių poelgių?  Man, aišku, dažniau, bet tik dėl to, kad aš gyvenu intensyviau. Kad daugiau matau, sutinku, daugiau jaučiu ir girdžiu. Įteikiu žilutei Verkių rūmų sargei dovanų po vestuvių ceremonijos, nes ir ji buvo gera, beveik noriu ją apkabinti, rėkiu per visą parką, eidama prie mašinos: man tokiems žmonėms nieko negailaaaa! Ir sargė atsako tuo pačiu. Ir visi tada šypsosi aplink, ne tik aš.

Taigi, ketvirtadienį atidarėm „Vaisinę“, dviejų gražių moterų bendrą, jaukų projektą Užupio respublikoje, buvusioje šimtametėje vaistinėje. Jau kurį laiką jos mane bando atkočioti savo žaliais kokteiliais. Aš leidžiuosi:) Užsukit ten būtinai. Užupio g. 20. Jei ne sulčių kokteilio, tai ledų ir kavos. Ačiū Giedriui Akeliui už operatyvumą ir nuotraukas. Giedriau, tu esi tikras draugas. Seniai bebuvau tokiam pozityvių ir gražių žmonių susibūrime.

002_SPOT1892_2000px

005_SPOT1901_2000px

006_SPOT1903_2000px

Jūratė ir Jurgita

009_SPOT1909_2000px

010_SPOT1911_2000px

020_SPOT1936_2000px

024_SPOT1948_2000px

029_SPOT1966_2000px

036_SPOT1998_2000px

037_SPOT2006_2000px

045_SPOT2046_2000px

Gražiau už gėles žemėje žydi tik moterys:)

051_SPOT2065_2000px

Ar aš nesakiau?

058_SPOT2090_2000px

Šeimininkutė. Tą dieną supratau, kad, jei būnu tarp žmonių, tai man niekas nebaisu:)

061_SPOT2113_2000px

078_SPOT2180_2000px

079_SPOT2175_2000px

Penktadienį su Sandruku „Indie bar“ terasoje užkūrėm Ievos gimtadienį. Fotografas Mantas Ruzveltas irgi keletą nuotraukų jau atsiuntė.

gimtadienis (1)

gimtadienis (2)

Ten tolumoj, už lango šviečia choco.lt lemputės.

gimtadienis (3)

gimtadienis (4)

gimtadienis (5)

#ievai18

gimtadienis (6)

gimtadienis (7)

Šeštadienį sutuokėm Anetą su James. Apie juos vėliau, kai gausim nuotraukas. Ko dar trūksta? Nu gal tokio sekmadienio, koks buvo prieš savaitę, bet, dievai žino, bus dar tokių sekmadienių, kad net lyginti su praėjusiu atrodys apgailėtina. Let it flow…

Pabaigai noriu tik padėkoti visiems draugams, kurie tiki manimi, kai aš pati nebetikiu. Kurie randa, ką pasakyti, kai reikia, kurie pataiso man karūną ir aš vėl galiu žingsniuoti išdidžiai kilometrinėm kojom po savo Vilnių. Ačiū, kad Tą dieną buvot. Naktį, 3 val. grįžusi po vestuvių, prisisakiau sau gražių knygų iš amazon.comMano kambarys kvepia bijūnais ir kava. Ir tai yra laimė. Iki jos devynių upių perplaukti nereikia:)

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥