Neturiu namuose televizoriaus. Nei laiko jam žiūrėti yra, nei labai ten ką įdomaus kada rodė. Bet vieną dieną kartu su Vytuku lyg ir susergam, tad sėdim namuose: vienas su kalnu lego, kita – su kompiuteriu. Poilsiukui susirandu serialą „Game of thrones” ir, amen, man išsivysto priklausomybė. Šiandien pradėjau ketvirtą sezoną.
Dar nemačiau serialo, kur taip nesisektų teigiamiems veikėjams. Skriaudžia, žudo juos, kas netingi. Ir visi bijo artėjančios kažkokios penkerių metų trukmės žiemos, kuri tuoj, tuoj turi ateiti su visais baisiais šalčiais ir mistinėm būtybėm. Nu visai kaip pas mus dabar.
Šitaip kalbėjau, kai šiandien anksti ryte riedėjom Panemunės keliu. Tuo pačiu keliu pirmadienį su Aurelija važiavom link Panemunės pilies apžiūrėti ten įsikūrusio viešbučio ir jų žydrosios salės. Taip ir gimė mano idėja surengti sekmadienio ekspediciją bičiuliams ir parodyti tai, ką visada norėjau jiems parodyti: savo svajonių dvarą – Belvederį, vieną gražiausių Lietuvos pilių ir Žemaitkiemio dvarą su jo nerealiu savininku. Tik pirmadienį dar švietė saulutė, o lankų lengvas žalumas priminė pavasarį. Nu, bet, o, tačiau, šiandien taip ir neprašvito normaliai. Štai ir sukūriau alegoriją su „Sostų karais”, žinot, gi mėgstu gyventi filmuose, ne pirmas kartas.
Visai visa ekspedicijos istorija pasidalinsiu tikrai neilgai trukus, nes šalia manęs mašinoje apsiginklavusi, fotoaparatu, trim porom pirštinių, šešeriom porom kojinių ir dviem termosais karšto gėrimo sėdėjo Lina Aidukė. Suprantat, ką tai reiškia? Magiškų vaizdų pasakojimą. Tokius nuotykius Lina vadina gyvenimo tirštinimu. Ir aš sutinku, tada anas tikrai nebūna prėskas.
Su Lina jau turim planų penkmečiui į priekį. Skamba kaip užrašas toje lentelėje ant Belvederio dvaro: čia vyko belenkelintas pienininkių veteranių suvažiavimas… Atrodo, kad nuo to suvažiavimo dvare nieko daugiau ir nebeįvyko – griūva toks grožis, kad man net fiziškai širdį skaudena. Bet jau pradedu pasakoti istoriją, kurią pažadėjau vėliau…:)
Penktadienį ir šeštadienį leidau Druskininkuose kartu su marketingistais. Mokiausi ir pažindinausi. Kartais reikia įkristi į visai kitokią terpę, kad prasiplėstų horizontai. Taigi, ne visai esminis Vitoldo Masalskio pasakymas (laisvai cituojant): „prasminga diena yra tada, kai padarai kažkaip kitaip, nei darei prieš tai” – man kažkaip tik patvirtino, kad einu gera linkme. O ką tokio visai kitokio šiandien padarei tu?
Žodžiu, džiaugiuosi, kad mūsų ketvertas šiandien išdrįso palikti savo komforto zonas. Buvo kelis kartus šalta iki negalėjimo, bet daug daugiau kartų buvo smagu. Žiedų valdovas neišlaikė išbandymo nuotykiu. Todėl neteko visų savo gyvybių. Hm, beveik kaip „Sostų karuose”:) Bet niekada nežinai, koks filmas bus pradėtas rodyti rytoj. Ir tas yra smagiausia.
Keep foxing, parašė man Jana Shovkovaja į „Lapės vestuvių” facebook profilį. Tai aš pasistengsiu, Jana:)
Geros savaitės, lapiai.
xo xo