Sekmadienio skaitiniai.

Šią savaitę mane ištiko krizė. Nei labai keista, nei ką. Visada žiemop man tokių dalykų nutinka. O dar peršalau vėl kažkur, dvi dienas kažkas pjaustė gerklę. Musiau, vėl kokie pikti nykštukai. Kita vertus, kiborgas aš, bet visgi moteris, o su jom būna visaip. Ir nuo mėnulio priklausomos, ir nuo PMS, nespėji su vienom emocijom susigyventi, kai jau vėl viskas kardinaliai pasikeičia.

blogui

„Saulės pieva fotografija“ nuotrauka. Liutauro Salasevičiaus stilukas.

Liūdėjau, liūdėjau trečiadienį. Atrodė, išsiliūdėjau, nieko nebepasilikau. Nu, bet jau žinau, kad viskas praeina. Jei išgyvenai šūdiną dieną, patikėkit, tikrai kita bus geresnė. Išsimiegojau kaip žmogus ir, šast, ketvirtadienį su lenke lekiam į „Esperanzą“, gamta graži, ežeras lygiai, lygiai užšalęs, tie rąstai, stirniukas sau stovi prie kelio, žiūri, laukia, kol „nušausim“ jį išmaniaisiais telefonais, Bembis natūralis. 

blogas1

Tuo pačiu metu vyksta online ryšys su Aiduke, katra nuperka mums bilietus, spėkit kur? Kur, kur, į Maroką! Ir jau mintyse bandau sugrūsti būtinuosius daiktus ekspedicijai į savo sraigės kuprinę. Žodžiu, Life is Beautiful, niekada to nepamirškit, net jei atrodys, kad pasaulis griūva. Ir tų vyrų bus, ne karo metai, ne Žagrakalytės, Mero, Škėmos, Remarko ar Mr Hemingvėjaus romanuose gyvenam, ačiū die, ir ne filme „Įniršis“ ar „Įsiūtis“, nu, tame su Bradu. Tiesa, girdėjau, iš Ukrainos kai kurie vyrai jau bėga, siekdami išvengti mobilizacijos. Karas yra baisu. Žinau tai tik iš knygų, net per sausio įvykius gyvenau ramiai sau Jurbarke, tiek metų buvo, kad dar neidentifikavau savęs su kuria nors tauta labai jau taip stipriai. Iš suaugusiųjų kalbų supratau, kad kažkas vyksta mieste už devynių kalnų, devynių jūrų – Vilniuje. Laikas ir atstumai tada dar buvo ištįsę, erdvė ribojosi žydų kapinėmis, upe, Panemunės keliu, karjeru ir sodų bendrija prie Bišpilio. Be to, mokykloje mus dar nuo pirmos klasės mokė rusų kalbos, nu, tai patys suprantat, kur ten vaikas susigaudys, kas su pasauliu daros… Pradėjau vyrais, o baigiau, va, atsiminimais… Gražu.

Penktadienį per vieną vir/ male/mann vos nepatekau į avariją. Kairėj rankoj telefonas, einu iš Mindaugo „Maximos“, tik išryškinusi juostelę, kitoj – nuotraukos. Galva užimta fotografų paieška vienai šauniai porai. Ir tada, taukšt, žinutė, skaitau eidama, skaitau, dar kartą skaitau ir nepastebiu, kaip degant raudonai šviesai keliauju per perėją. Signalas, stabdžiai bliauna, aleliuja, spėju kažkaip parbėgti atgal. Ir tada dar tris kartus perskaitau tą žinutę, kol užsidega žalia. Leidžiuosi laiptais žemyn nuo to „Maximėlės“ kalno išsišiepusi.

Taip įdomu nebuvo niekad. Niekada. Taigi dėl tos galimos avarijos neišsiskyrė organizme nė lašas adrenalino. A, kodėl? Va, būtent todėl:)

dont

Savaitgalis kaip savaitgalis. Penktadienis – linksmas, šeštadienis ir vėl darbingas. Užtat sekmadienis… jis visas mano. Iš lovos išsiridenau gal tik 10 val. Ir tai tik todėl, kad turiu įkyrią kaimynę, kuri periodiškai užeina pasiskolint kavos. Kaip kokiam rusiškam filme. Pusrytukas įvyksta pietų metu, t.y. dabar. Kemšu sumuštinius su avokadu, jų receptuką nusižiūrėjau nuo Rimantės Kulvinskytės (ačiū die, už tą pozityvią personą ant Marijos žemės). Mausim su Vytulka į kiną, bo atsisakė vaikas su manimi eiti į NDG, sako, nepatinka jam žiūrėt į paveikslus. Kitą kartą nesakysiu, kur eisim, tada nebus bėdų. Visada pavydėjau vilniečiams. Ne tik šiltų ir visada atvirų tėvelių namų su kotletais ir šilta sriuba kada beužsuktum, bet ir visų tų galerijų, spektaklių, koncertų, kurie jiems buvo po ranka, bet retai kada vertinami. Žodžiu, aš savo mazgį kokiu nors būdu ištampysiu po visas tokias įstaigas, apie kurias pati kažkada svajojau ir dėl kurių Vilniuje atsiradau. O paskui lai jau jis pats galvoja, ar verta buvo:)

Tai gal tik tiek šį kartą:) Tokių rimtesnių nuotykių praėjusią savaitę nebuvo, bet greit bus. Otvečaju:)

Lapė



♥ Į vestuvių sąrašą ♥