Sekmadienio skaitiniai. Mano meilės vasara

Auruška sako, kad eis ieškoti priešnuodžių. Reda tik juokiasi pastebėjusi mano „išskridimus“, kai sėdim kur prie mielo staliuko viešumoje. O aš nieko su savimi negaliu padaryti. Nors tu ką. Vasaromis neįmanoma neįsimylėti. Daktarai tai turėtų išrašyti kaip vaistus bendram organizmo tonusui pakelti:) Tai gal todėl man pastarosios vasaros yra tokios ryškios, karštos ir nepamirštamos. Ir kiekvieną žolę pastebi, debesį ar dailiai, poetiškai mėnulio apšviestą Kotrynos bažnyčios bokštą šlaistantis po Vilnių vėliau nei vidurnaktį. Mano žvilgsnis pasidaro melancholiškas, be pykčio, tik su šiek tiek netikrumo. Oi, blem, su dideliu kiekiu švininio netikrumo…

lauros_vestuves

Pasiruošimas Lauros ir Vinh vestuvių ceremonijai. Laura jau buvo užsisakiusi tą metalinę, baltą arką, be kurios kaip ir nėra rinkoje daugiau pasirinkimo, kai aš pirmą kartą nuvažiavau į sodybą. Kokia arka, kai čia toks ąžuolas ir ant jo pakabintos supynės…

Vakar per vienas iš trejų vestuvių verkiau pasikūkčiodama. Kai pagalvoji, nuo šito darbo apskritai turėtų išsivystyti savotiškas emocinis rambumas, bet ne.

Jon kurį laiką vis kalbindavo Reginą vėl mokytis groti fortepijonu, bet gi laiko tokiems dalykams reikia rasti… Todėl, kai pamačiau fortepijoną „Old green house“, kai ten su pora apsilankėm vieną iš pirmųjų kartų renkantis vietą, Reginai nieko kito nebeliko, kaip tik kažkaip su tuo laiku susitarti ir slapta lankyti fortepijono pamokėles. Būtina paminėti, kad muzikos mokyklą mūsų Reg praeityje baigusi, kas šiek tiek palengvino situaciją. Kuriozų neišvengėm, kai gatvėje būsimą žmoną su mokytoju netyčia pamatė Jon… Ačiū die, Alvydas yra solidus vyriškis ir viskas nesibaigė kaip kokiam itališkam romane:) Užtat, kai po nuostabios nuotakos kalbos, kai jau ir taip pradėjo rasoti susirinkusių akys, Regina pakilo nuo stalo ir pasakė, kad turi vieną siurprizą bei šlamėdama suknelės šilkais nuėjo prie fortepijono ir pradėjo groti, buvo kažkas tokio…

IMG_3042

Saulės pievos nuotrauka

IMG_3043

Čia, va, aš raudu:)

Visuotinis katarsis iš laimės ir dėl svetimo žmogaus pastangos. Va tada nesusiturėjau. Stengiausi, bet dėl to tik dar juokingiau žliumbiau ir net šiek tiek pradėjo varvėti nosis. Tai, aleliuja, kad taip jautėsi praktiškai visi. Net fortepijono mokytojas. Regina abu kūrinius sugrojo nuostabiai. Štai kas yra meilė.

IMG_2757

rutos_vestuves

Auruškos vadybintos vestuvės „Fiorentino“ kiemelyje dienos metu atrodė maždaug taip:)

Apie visas vestuves papasakosiu daugiau ilgais rudens ir žiemos vakarais. Kol kas privalau pasidžiaugti pro šalį lekiančiais medžiais, kai riedam motoroleriu naktiniu Vilnium: viena ranka laikau longboardą, kita (ypač ties posūkiais) – torsą, o priešais tik šalmas ir juodi, trumpi plaukai ant sprando:) Vėjas košia kaip reikiant, o medžiai šonuose bėga kaip kompiuteriniuose žaidimuose. Būtina pasimėgauti šiltais pavilnio ežerais, iš kurių nesinori išlipti. Irgi tik naktį. O nuostabiausia su kuo nors gulėti tyliai ant lieptelio Mingėje ir žiūrėti į milijardus žvaigždžių šiltą naktį ir nieko negalvoti… Arba, kaip sako vienas Jack Kerouac knygos veikėjas panašioje situacijoje: „Ten viršuje tamsoje plaukia dideli garo debesys ir aš jaučiu, kad gyvenam tikroje planetoje.“* Dar labai gera miegoti apsikabinus… Aš beviltiška:) Nieko nepadarysi:) Bet, pasakykit, kada, jei ne dabar reikia gyventi?

as

Arūno Stapono nuotrauka.

vasara

 

Nepamiršau savaitės gėrybių. Visus tris maitinimo tiekėjus noriu paminėti geruoju. Nepaisant to, kad „Old green house“ ir „Fiorentino“ turi baisius kaimynus, kurie alpsta dėl garso po 22.00 val. ir vienoje vietoje persikėlus į vidų būna karšta kai pragare, o kitoje reikia patylinti muzikytę iki labai, nu, labai tyliai, vistiek buvo lengva ir smagu dirbti. Kai personalas lankstus, pozityviai nusiteikęs, prisideda daugiau nei gali prie bendros projekto sėkmės, tada tikrai smagu dirbti ir gali padaryti daugiau nei planavai iš pradžių. O apie „Rib room“ ditirambus galiu giedoti nesustodama. Iškviečiau juos šį kartą net į „Kotrynos salą“, kurioje kaimynai irgi nebuvo laimingi, kad muzikavom kieme, bet aš dėkinga, kad niekas neiškvietė policijos, kad suprato, jog žmonėms šventė. Su visais jumis kažkada, nurimus sezono įkarščiui norėčiau išgerti šalto Prosecco.

Atskirai noriu padėkoti savo komandai. Už tai, kad yra. Kad man kaip šeima. Kad net ne darbo metu sunku išsiskirti.

teamas

Gražaus vakaro. Ir, kad mano meilės vasara taptų ir jūsų meilės vasara.

Lapė

* Jack Kerouac „Dharmos valkatos“, Baltos lankos, 2009, 31 psl.



♥ Į vestuvių sąrašą ♥