Viengungio užrašai. Atgaila ir padrikos antradieninės mintys.

Pirmiausia atgailauja Lapė, kad vakar taip ir nepatiekė Vyrukų pirmadieniui nieko apetitiško:) Beveik visai nebuvau prie kompiuterio, laksčiau per daktarus, o vėliau leidau sau ilsėtis, nes ir man tai būtina šiaip jau. Apie vyrus-bobas parašysiu kitą pirmadienį būtinai. BŪTINAI!!! Na, o dabar, prašau, dar vieni viengungio užrašai:) Gero skaitymo, brangieji. Primenu, Lapės mintys nebūtinai, t.y. dažniausiai nesutampa su viengungio pamąstymais:)

Pagarba mūsų mielosioms ir nepakartojamoms gyvenimo gėlėms 🙂

Šiek tiek įpilus alyvos į ugnį pasirodė įdomūs vaizdeliai 🙂 Kaip dūmas ėmė ir išnyko ir visokių keistų pilvo kvadratėlių poreikis, ir šiaip grįžo visi į pamąstymus, kad nebūtina turėti motociklą, o būk rūpestingas, mielas ir mylintis… Na, darosi įdomu. Kita vertus, visai nestebina, juk pasisako moterys: čia lyja, čia saulė šviečia 🙂 Bet aš nė nebandau suprasti – manau, mums vyrams, tai nelemta. Vat ir išsirink žmona, kad nori 🙂

Iš tiesų po praeito pirmadienio atsiliepimų ne mintys apie poreikių pokyčius užvaldė. Viengungis tiesiog pasijuto blogai. Tikrai yra nekas sutrikdyti mergaitės, jautraus ir meniško žmogaus pusiausvyrą. Jaučiuosi blogai. Labai blogai. Tad kilo nenumaldomas noras atgailauti… mea culpa, mea culpa… mušu sau į krūtinę… nesmagu juk daryti blogus darbus 🙂 sėdžiu atsiklaupęs prieš kompą ir rašau tekstą viena ranka mušdamasis į krutinę ir vis nepaliaudamai kartodamas mea culpa, mea culpa… Ir kas man tokiam storžieviui ir visiškai be tolerancijos rankose belieka daryti… belieka tą ranką be tolerancijos saujoje sugniaužti ir atgailauti…. Ech…

Ką gi, man taip toli nutolusiam nuo meno, visiškai niekam negabiam ir nesutvertam kurti groži, nebuvo duotas ir pieštukas, o ką jau kalbėti apie toleranciją… dar stipriau imu mušti į krutinę …..mea culpa, mea….. Giliai susimastęs net paskambinau mamai, pasiklausiau ar kas buvo mano rankose kai gimiau. Sake, kad nieko, gimdymas buvo lengvas ir nekomplikuotas… vat ir mąstau, kad tais laikai gimti su pašaliniais daiktais rankose butų buvę labai komplikuota. Bent tuo pasidžiaugiau…

Tad tenka prieš visus Rudosios blog’o skaitytojus prisipažinti, kad be to, jog vos gražesnis už velnią, su mazoliu ant pilvo ir apšepęs ne pagal etaloną, tai dar ir nesu aš meniškas, gabus, jautrus, visiškai netolerantiškas, na tik kartais kreivas lentynėles padarau, į kurias viską sudėlioju… Ech… mea culpa, mea culpa…

Džiaugiuosi, kad bent ne iš afrikos genčių esu kilęs, kur galbūt atgailaujama daužant galvą į žemę – ir parketas netoks minkštas, ir šiaip, sunku būtų dabar klaviatūrą maigyti. Blogis, visiškas aš blogis. Bet, reikia pripažinti, nebūtų tokių kaip aš niekas nesuprastų, kas yra gėris…

Apskritai gyvenimas yra keistas dalykas. Beprotiškai įdomus, nenuspėjamas ir žavus… Žinoma, kai aplanko dėdė parkinsas gal viskas būna ir kitaip. Nors, kaip viena tolima pažįstama sakė, šnekučiuojantis šia jautria tema, problema yra esantiems šalia, o ne tiems kuriuos tas dėdė aplankė… Jiems būna viskas gerai. Bet juk galime padaryti, kad mums būtų gerai dar iki dėdės parkinso apsilankymo mūsų gyvenimuose J

Kaip tai padaryti? Aš bučiau žiniuonis būtinai patarčiau, o dabar galiu tik pasimokyti iš aplinkinių ir virtualių resursų. Vieniems iki laimės reikia žaislų. Na gerai jau gerai, vyrams apskritai reikia žaislų ir niekada jie neužauga, tik žaislų kaina pasikeičia. Moterims irgi reikia žaislų. Argi ne taip. Čia panašiai kaip su žymiuoju posakiu vyrų link: jums tai tik viena galvoj… J Vat šiuo atveju paoponuosiu: o tai jums, mielosios, tas tikrai ne galvoj? Jlabas rytas, tikrai norų ir poreikių susijusių su intymiu gyvenimu turite mažiau nei vyrai? Manau, kad drąsiai galiu šaukti MELAS, jei kuri taip teigs…  Jaučiu, jau kur nors moteriškose venose pradėjo kunkuliuoti kraujas, artėdamas link virimo…. Mea culpa, mea culpa, viengungi, už tas pragariškas mintis…. Vis stipriau ir stipriau mušu į krutinę toliau atgailaudamas…

Taigi, ne retai žaislu būna antra pusė. Na žinoma, ji bus tokia laikina, nes žaislai labai greit atsibosta, tad jei jau esate kartu metus 5 ar 8, manau, kad dėl to galite būti ramūs… čia aš juokauju, jei ką… oi, mea culpa, mea culpa… Įdomu tai, kad gyvais žaislais mėgsta apsirūpinti abi pusės. O apie gyvus žaislus (aš nekalbu apie gyvūnus, jų man apskritai gaila, kai žmonės užsinori kažko minkšto, o atsibodus išmeta į gatvę, ir taip elgtis jaunos atžalos pratinamos nuo mažumės) buvo superinis filmas F. Vebero “Žaisliukas” su legendiniu Richard Pierre (Pjieru Rišardu). Būna , kad prie žaislų priprantama ir jie užsilieka, įgaudami kitą statusą. Tik bėda yra tame, kad prisiminimai apie pradžią persekioja visą likusį bendravimą. Žinau atvejį, kaip pažintis, prasidėjusi pašėlusiu seksu per patį pirmą susitikimą baigėsi dabar jau 16 metų trunkančia santuoka. Bet įdomu tai, kad primas įspūdis vis dar pasibeldžia kažkur giliai ir verčia elgtis ganėtinai įdomiai net praėjus tiek metų… keisti mes sutvėrimai, žmonės JSu skirtingais poreikiais, įtarimais, slaptomis mintimis ir įvairiais žaislais. Vieniems reikai gyvo papuošalo ar žaislo už parankės, kitam užtenka ir aitvaro iš Vėjobroliai.lt J

Taip, čia naujas Lapės žaisliukas, įgytas tik vakar:) Džiaugsmo pilnos kelnytės:)

Kadangi esu linkęs į šiokius tokius kraštutinumus (ooo, mea culpa, mea culpa), tai šįkart paminėsiu kelis atvejus iš to margo gyvenimo pasaulio… ir dar pamėtysiu akmenų į kai kurių vyrų daržą.

Bet čia vėl apie įvaizdį ir stereotipus 🙂 Ir nereikia lia lia, kad tai nėra dažnas atvejis.

Pažinojau viena pilietį, kuris dievino Tina Turner. Ir ne dėl to, kad jos nenusakoma charizma jaučiama net dainose pavieniuose akorduose, puikus balsas  ir t.t. Pasirodo vaikinas kartą pamatęs jos atvaizdą interneto platybėse, tematė plotą tarp kaklo ir juosmens…  vis sakydavo, pas ja TOKIOS!!!! Vis bandydamas ore apčiuopti įsivaizduojamus apvalumus savo gana nemažom rankom… Įdomu, kad jo dabartinė žmona apskritai toj vietoj nelabai ką turi 🙂 bent prie jos nešnekėtų, kad tikra moteris turi turėti… bet čia jau judviejų bendro sutarimo reikalas…

Arba pareiškia, kad jei nuvažiuoji į Tailandą tai PRIVALAI permiegoti su vietine, juk kaip nuvažiuoti į TOKIĄ šalį, kur visi TĄ daro ir nepadaryti TO?

Nu nežinau, buvau, nepabandžiau, trūkumo nepajutau. Apskritai turėtų būti keistas jausmas pirkti moterį. Niekad to nebandžiau, labai tikiuosi ir neteks. Vis dar vertinu bendrus veiksmus bendru susitarimu…

Mačiau atvejį ir iš moteriškosios pusės. Mergina, kurios tuometinė meilė buvo pagarsėjęs kaip savo ex mylimųjų daužytojas, vis teigdavo, kad jos buvo pačios kaltos. Pati gerai gavo ir… ką jus manot, gi ėmė ir ištekėjo. Argumentas paprastas: jis, būdamas pakeliui link 40, pažadėjo pasikeisti dėl jos… na, nė kiek neabejoju, kad ir dabar sėkmingai “keičiasi” periodiškai pamojuodamas kumščiais ar įsikibęs už plaukų tampydamas po butą… Kodėl ji kartu? Čia ne manęs reikia klausti. Matyt gerai. Juk viskas yra abipusiu susitarimu. Vienas jaučiasi “vyru”, kita jaučiasi… matyt mylima… čia kaip toj protu nesuvokiamoj frazėj: jei muša – reiškia myli… Kadangi labai garsiai tvirtinama, kad viskas puiku ir idealu, belieka daryt išvadas, kad viskas bendru susitarimu…

Gyvenimas, seksas – viskas bendru susitarimu. O juk bendras susitarimas pasitaiko įvairus… nuo “klasikines” romantikos žvakių šviesoje iki gyvuliškai aistringo horizontalaus tango nesvarbu kur… perfrazavus vieną cheminio gėrimo reklamą galima būtų sakyti: aistra suteikia mums sparnus. Galima būtų taip ir užbaigti, bet kad nepalikti tuščių interpretacijų šiek tiek pratęsiu: aistra yra tai kas stumia į priekį. Aistra gyvenimui, aistra pomėgiui, aistra žmogui, aistringai meilei, aistra tam beprotiškui lėkimui motociklu apsikabinus tąjį savo idealą, aistra gyvybei, šokiui, prisilietimui, bučiniui, žvilgsniui, aistra kiekvienam gyvenimo potėpiui…

Nuskaudo man ranką beatgailaujant, o ir krūtinė jau pamėlti baigia… J Einu virti sriubos J gal kam šlakelį skanaus šilto viralo? J

Viengungis



♥ Į vestuvių sąrašą ♥