Statkus performing. Ilgiausias Lapės blogo įrašas ever.

Tai negi aš susilaikysiu.
Kad ir pasidabinusi dailia suknele, ale iš namų išbėgau padoriai neišdžiovintomis ir senai bedažytomis savo ryžomis kasomis, o ir blakstienas tušu perbraukiau jau sėdėdama taxi, pakeliui prekybos centre prigriebiau tualetinio vandens naują buteliuką (gi negali dvelkti tik porų skleidžiamu kvapu, kai keliauji į tokį renginį)
ir ką gi: I‘m ready. Ačiū dievui draugės draugas, labiau patyręs tokių renginių lankytojas, perspėjo neskubėti, tad iki 21.30 val. (nors renginio pradžia ant bilieto, tikrai mačiau, buvo užrašyta 21.00) ramiai dar spėjom įmesti  šį bei tą į skrandelius bei aptarti darbinius klausimus, o ir gerai taip, iš širdies papletkintiJ Mobilus telefonas niekada nepakeis bendravimo akis į akį…
Taip išvengėm neramaus trynimosi su įvairiaplaukiais mados žinovais, Josef Statkaus draugais, jam prijaučiančiais ir šiaip nemokamų kvietimų gavusiais. Paltukus pasikabinom be numerėlių (nu, nebėra jų ir tiek, gal kas išsinešė per kitus renginius), berniukas-rūbininkas į ausį susakė skaičių kombinaciją ir va taip va. Pasitikėjimas žmonėmis mane žavi.
Ir ką gi… Gražu, Statkau, tikrai gražu. Ale šiais laikas vien šito žodžio neužtenka, reikia paaiškinti, kas sukuria to grožio reikšmę. Ir paaiškinti tatai reikia ne remiantis išplatintu spaudos pranešimu, o savo pajauta. Nes, jei tu nieko nepajutai, tai kam iš viso rašyti ir pasakotis?

Foto: Victor Morozov

Niekaip nebūčiau atleidus už tuos automobilius viduryje arenos – akivaizdi auka dievams-rėmėjams, bet nežinau kieno – Statkaus, Varno ar a.a. scenografės – sprendimu tarp tų mašinų nardantys berniokai (kai kurie pusnuogiai, kas yra sveikintinaJ) ir tas garas (gal azotas, kas ten žino) sukūrė tą tokią įtikinamą miesto iliuziją: kažkas kažkur skuba, kažkas gundančiai prasiūbuoja, gaudesys, ūžesys, garas, blizgesys, šviesa, tamsa, ritmiškai kilnojami kulniukai, toks tikras Ibelhauptaitės vyras – miesto keistuolis, savitumu iškrentantis iš šitos miesto minios… Kažkurioje pristatymo apžvalgoje skaičiau, kad tai priminė garažą, nu, bet garaže tooookios dailios damos gi nevaikšto ar ne?
Foto: Martyno Siruso
Muzika sukomponuota, jei taip galiu išsireikšti – tobulai. Ta vaizdo ir garso sintezė glostė širdį. Bet gal pagaliau pakalbėkim apie kostiumus?
Vyrukai atskiro aptarimo nežinau ar verti. Vyriškos rankinės – super. O ta ant galvos net pažadino mane viduryje pasirodymo, nes šiek tiek darėsi nuobodu.

Foto: Goodlife photography

Kelnės su tais nutysusiai klynais jau matytos, net jei ir labai kokybiškai pasiūtos. Bet viskas išbaigtas, estetiška. Dalis kelnių labai jau aptemtos, tai to vyruko su dredais tikrai norėčiau paklausti, ar labai patogu?

Foto: Goodlife photography

Foto: Martyno Siruso
Tie kostiumai, kurie matėsi, kad skirti vakarui, atvirkščiai – gana laisvi, atsainiai surištos a la varlytės, o gal ir kitaip jos vadinasi – nesu labai didelė mados žinovė.

Foto: Reda Mickevičiūtė

Kai kurie paleisti su tais kostiumais vyrukai avėjo… kuo atviriausiais sandalais/pležankėmis… Nu, įdomu, įdomu…

O štai damos, damos…

Foto: Reda Mickevičiūtė
Foto: Reda Mickevičiūtė
Foto: Reda Mickevičiūtė

Net žvelgiant ne iš pirmųjų eilių akis badė kokybė. Kažkokių drastiškų pokyčių Statkaus braiže nesimatė. Viskas taip efemeriška ir retrospektyvu. Išgyveni lyg ir dejavu, bet atsiradę kažkokių tais naujų klosčių, žavių sukirpimų, kurie čia ne dėl noro išrasti kas dar neišrasta, bet tikrai dėl tos pačios moters grožio reikšmės sukūrimo.

Foto: Reda Mickevičiūtė

Foto: Reda Mickevičiūtė

Pirmoje dalyje prašuoliavusios mergaitės-manekenės-stirnaitės (kai kurios, dieve, dieve, galvojau, kad po pasirodymo gaus invalidumą, taip joms sunkiai sekėsi vaikščioti) pristatė visai trumputes šiek tiek lolitiškas suknutes. 

Nuotraukos: Martyno Siruso
Foto: Victor Morozov
Tokio lengvo audinio, kad viskas šiek tiek priminė sapną ar skaidrius plaštakės sparnelius. Bet buvo ne tik jos. Buvo ir griežtesnių formų. 
Nuotraukos: Martyno Siruso
Foto: Reda Mickevičiūtė
Foto: Martyno Siruso
Foto: Goodlife photography
Iš esmės tai mainėsi įvairių XX a. dešimtmečių įkvėpti kostiumai: čia prasiūbuoja modelio klubai pridengti tik 3 dešimtmečio kutais, čia pražingsniuoja savimi pasitikinti dama, įrėminta stačia apykakle ir tvirtu audiniu. Spalvos šviesios: pudra, migla, balta, šiek tiek juodos, kakavos su daug pieno…
Labiausiai laukiau antros dalies. Kai į pramogų areną pagaliau nusileido vakaras ir nevalingai aikčiojau nuo to lengvumo ir žavios moters paveikslo (gerai, gerai, vyrukai irgi buvo dailūs be galo).

Foto: Goodlife photography

Veik visos pirmosios dalies trumputės suknutės pavirto ilgomis – suknios transformuokitės

Foto: Goodlife photography



Nuotakai pasirinkti tikrai buvo iš ko. O ir oficialią dalį išgyvenusi su ilga, vėliau, nuėmus tą apatinę dalį, bet kuri galės švytruoti savo ilgomis kojomis šokių aikštelėje. Poetiškiausios man tos dvi pilkos miglos spalvos suknelės.

Foto: Victor Morozov

Ar žinot, kas yra migla? Tai toks mistinis gamtos reiškinys, atsirandantis pasklidus ore palei žemę smulkučiams vandens lašeliams, kurie sukelia intensyvią šviesos sklaidą. Statkaus suknios sudarytos iš vandens ir oro. Argi ne gražu?

Tobula ir šita, įtariu, kad su lanku:

Foto: Reda Mickevičiūtė

Foto: Martyno Siruso
O tada žemę nušvietus jaunam mėnuliui į pramogų areną nusileido jaunamartė Eglė Špokaitė su visai savo fėjiška judesių elegancija, kuria papuošė trapią debesų nuotakos suknelę.
Foto: Martyno Siruso
Juozai, Juozai, Josef, kur man rasti Lietuvoje vietą, katroje su tokia suknele nuotaka galėtų pasirodyti? Taip ir norisi uždaryti bažnyčioje…
Puikus šou. Lapė rekomenduoja. Būtinai eisiu ir kitais metais. O, kad jau tokia nuotaika, tai perskaitykit atidžiai:
Migla

Ar iš upės, o migla, ar tikrai iš upės
Ateini pas mus, o gležnoji sese,-
Ir dėl to man malonūs tavo romūs it našlaitės arba našlės žingsniai?
Negi ne iš mano akių, negi ne iš mano širdies?
Kaip nepaprastai lėtai tu kyli,
                             Dienos migla, vakaro migla!
Ak, sakyki man, jog ateini iš širdies, nuilsusios nuo svajonių,
Iš persisotinusių akių, nebenorinčių matyti!
Kaipgi tu žinotum, kad gyvenimas – tai tuštuma,
                             Užpildoma klaidomis,
Trupučiu svajų arba bevaisio darbo,
Jei koptum ne iš širdies bedugnės?
Kokią tylą ji skleidžia! Štai ji užkloja
                             Dienos, vakaro tolius,
Kaip kokios švelnios burnos tyras kvapas
Apklesčia akis, nugrimzdusias į veidrodį.
Tenai švyti lempa, uždegta iš anksto
                             Saldaus Poilsio užeigoje,
Ir paskutiniai šauksmai, užslopę grauose,
Ščiūva, nepažadinę savo brolių aidų.
Ar iš upės, o migla, ar tikrai iš upės
                             Ateini pas mus, o gležnoji sese,-
Ir dėl to man malonūs tavo romūs it našlaitės arba našlės žingsniai?
Ne! Tu pernelyg panaši į mano širdies nuobodulį!
Šį O. Miloszo eilėraštį skiriu Juozui Statkevičiui. Nepykit, kad jį tekste vadinau Statkumi. Taigi jis ir pats taip save vadina. O pati už šitą eilėraštį dėkoju nuostabiam profesoriui Kęstučiui Nastopkai.

Ai, arklys nesuprasi ką ten darė. Idėja gera, bet neįgyvendinta iki galo, mano supratimu.

Foto: Goodlife photography
Na ir pabaigai rebusėlis:) Kuri suknelė Juozo Statkevičiaus, o kuri Versace 2011 pavasario/vasaros kolekcijos? Lauksiu kuo orginalesnių komentarų čia arba facebook’e:)
Pirmoji nuotrauka
Antroji nuotrauka
Geriausio komentaro autorių apdovanosiu tikrai:)



♥ Į vestuvių sąrašą ♥



2 komentarai

  1. kaleda parašė

    Autorius pašalino šį komentarą.

  2. kaleda parašė

    Pirmoji Versace, reiškia antroji Josef:)